Tokių kaimų ir miestelių, kuriuose dominavo lenkų tautybės žmonės, Lietuvoje tarpukariu buvo daug. Kauno apylinkėse, garsiojoje Laudoje lenkų bajorai turėjo dvarus, buvo žinomi Lenkijos teismai ir vyko pilnakraujis lenkų gyvenimas. Kai Lietuva buvo okupuota sovietų, nelengvomis aplinkybėmis lenkų tauta stengėsi išlikti stipri dvasiškai. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis vietinių lenkų pasinaudojo repatriacijos galimybe ir paliko gimtuosius kraštus. Tie lenkai, kurie liko, nuskendo lietuvybės jūroje: nei mokyklos, nei organizacijų, net lenkų tautybės kunigų nebuvo. Tačiau nepaisydami to, kad lenkiškumą galėjo puoselėti tik savo širdyse, šie žmonės beveik 70 metų neišsižadėjo savo šaknų. Gyvendami Lietuvoje, kur oficialiose įstaigose kalbėjo lietuviškai, savo šeimose, bažnyčioje ir per susitikimus atlaiduose Vandžiogalos lenkai kalba gimtąja lenkų kalba .
Per pastaruosius kelerius metus, gavę galimybę turėti Lenkų Kortą (Karta Polaka), jie taip pat gali turėti savo pavardes originalo kalba. Žmonės pasinaudoja šia galimybe. Labai jaudina tai, kad pagyvenę žmonės, kurie paprastai lenkų kalba susikalba tarpusavyje, su savo vaikais, kartais su savo vaikaičiais jau kalba lietuviškai .