Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – Žolinės – atlaidai Vandžiogaloje kasmet suburia ne tik vietos žmones, bet ir iš įvairių Lietuvos kampelių sugrįžtančius tautiečius, bičiulius bei atlaidų dalyvius. Tai ypatingas laikas, kai gyva dabartis susitinka su praeities atmintimi, o gimtoji žemė dar kartą tampa bendrystės, tikėjimo ir tautinės tapatybės liudytoja.

Šia ypatinga proga Vandžiogalos lenkų bendruomenės ilgametis ir nuoširdus bičiulis – Trakų žemės dainius, multiinstrumentalistas, kompozitorius ir atlikėjas Dariušas Niedzvieckis – sukūrė ir padovanojo mums nepaprastai brangią dovaną – Vandžiogalos lenkų himną „Vandžiogala – Atminties žemė“ („Wędziagoła – Ziemia pamięci“). Šio kūrinio premjera nuskambėjo per Žolinės atlaidus ir tradicinį tautiečių susitikimą, tapdama viena jautriausių ir įsimintiniausių šventės akimirkų.

Tai buvo ne tik daina. Tai buvo iš širdies į širdį perduota istorija, pagarba šiai žemei ir jos žmonėms, mūsų atminčiai, šaknims ir tam nematomam ryšiui, kuris jungia kartas. Dariaus Niedzvieckio jautriai ir nuoširdžiai atliekamas kūrinys giliai palietė susirinkusiųjų širdis. Jo melodija ir žodžiai suvirpino ne vienos sielos stygas – ne vieno žmogaus akyse suspindo ašaros. Tą akimirką tapo aišku: Vandžiogala iš tiesų yra ne tik vieta žemėlapyje. Tai – Atminties žemė, sauganti žmonių gyvenimus, likimus, maldas, dainas ir meilę savo šaknims.

Vandžiogalos lenkai iš visos širdies dėkoja mūsų ilgamečiam bičiuliui, Trakų žemės patriotui, talentingam kūrėjui ir atlikėjui Dariušui Niedzvieckiui už gražią ir ilgametę draugystę, nuoširdų bendradarbiavimą, už jo nuolatinį norą būti kartu, palaikyti ir padėti savo tautiečiams puoselėti tautinį bei kultūrinį identitetą čia, istorinėje Liaudos žemėje – Vandžiogaloje.
Ypatingai dėkojame už šią nuostabią muzikinę dovaną – kūrinį „Vandžiogala – Atminties žemė“. Jo žodžiai ir muzika paliečia tai, kas žmoguje yra giliausia ir tikriausia – meilę gimtajai žemei, savo tautai, istorijai ir atminčiai.
Tegul ši daina skamba dar ilgai – per šventes ir susitikimus, bažnyčios šventoriuje ir mūsų bendruomenės gyvenime. Tegul ji tampa Vandžiogalos lenkų balsu, liudijančiu, kad atmintis gyva tol, kol yra žmonių, kurie ją saugo, perduoda ir dainuoja.

Ačiū, Dariušai, už dainą, kuri tapo dovana Vandžiogalai. Už draugystę, kuri išlieka. Už muziką, kuri jungia. Ir už tai, kad padėjai mūsų Atminties žemei prabilti daina.
Ričardas Jankauskas