Minint Kauno arkivyskupijos ir „Carito“ Lietuvoje įkūrimo 100-metį, trečiadienį, rugpjūčio 26 dieną, Šilainių Šv. Dvasios parapijoje surengta iškilminga jubiliejinė šventė „Caritui – 100“. Į šį prasmingą susitikimą atvyko ir vandžiogaliečiai lenkai – Vandžiogalos Švč. Trejybės parapijos karitiečiai, jau ne vieną dešimtmetį savo darbais ir kasdiene tarnyste liudijantys artimo meilę.
Caritas jų gyvenime nėra vien organizacija ar veikla. Tai – krikščioniškos tapatybės dalis, natūraliai auganti šalia Dievo žodžio skelbimo, maldos ir sakramentų šventimo. Tai tarnystė, kuriai nereikia didelių žodžių – pakanka atviros širdies, ištiestos rankos ir nuoširdaus noro būti šalia žmogaus, kuriam reikia pagalbos.

Susitikimas, kupinas dėkingumo
Į Šilainių Šv. Dvasios parapijos namų salę iš įvairių Kauno arkivyskupijos parapijų rinkosi savanoriai karitiečiai. Juos vienijo ne tik graži jubiliejinė sukaktis, bet ir bendras džiaugsmas dėl per daugelį metų nuveiktų darbų, ištiestų pagalbos rankų ir žmonių, kurių gyvenimus palietė Carito gerumas.
Atvykstančius svečius šiltai pasitiko parapijos šeimininkas – klebonas monsinjoras Augustinas Paulauskas. Į susirinkusiųjų būrį ranką tiesė Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas, arkivyskupijos „Carito“ direktorius diakonas Arūnas Kučikas ir „Carito“ kapelionas kunigas Matas Šideikis.
Skambant svajingai saksofono muzikai, šventės dalyviai buvo kviečiami prie vaišių stalo. Čia laukė šalti užkandžiai, karšti patiekalai, taurės baltojo ir raudonojo vyno. Jauki aplinka skatino pabendrauti, prisiminti bendrus darbus ir pasidžiaugti tuo, kad Carito bendrystė per šimtmetį neprarado savo prasmės.
Tarnystė, kuri prasideda nuo žmogaus
Pasistiprinę ir pabendravę susirinkusieji įdėmiai klausėsi Kauno arkivyskupijos vyskupo augziliaro Sauliaus Bužausko sveikinimo žodžio. Vyskupas dėkojo visiems savanoriams už pasiaukojamą darbą ir už tai, kad savo kasdienybe liudija krikščioniškąją artimo meilę – meilę, kuriai reikia ne tik gerų ketinimų, bet ir kantrybės, laiko, ištvermės bei pasiryžimo.
Pranešimą „Carito veiklos 100-metis: pamokos ir perspektyvos“ skaitė Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius diakonas Arūnas Kučikas. Jis priminė Carito atkūrimo Lietuvoje istoriją, ypač laikotarpį, kai šaliai atkūrus Nepriklausomybę teko iš naujo kurti ir stiprinti šią tarnystę, įveikti daugybę iššūkių ir telkti žmones bendrai misijai. Taip pat buvo kalbama apie Carito viziją ir jo misijos tęstinumą ateityje.
Šventėje skambėjo nuoširdūs padėkos žodžiai visiems savanoriams. Jų rankose suspindo jubiliejiniai „Caritas – 100“ ženkliukai – simbolinis įvertinimas tiems, kurie savo darbu tyliai ir atkakliai kuria geresnį pasaulį.
Daina, malda ir bendrystė
Šventinio koncerto pradžioje į susirinkusiuosius kreipėsi Kauno arkivyskupijos „Carito“ kapelionas kunigas Matas Šideikis. Į sceną jis pakvietė populiarų Lietuvos dainininką Liudą Mikalauską.
Scenoje netrūko geros nuotaikos – skambėjo retro melodijos, lietuvių liaudies dainos ir visiems gerai žinomi populiarūs kūriniai. Šventės dalyviai negailėjo aplodismentų, dainavo kartu su atlikėju ir bent trumpam pamiršo kasdienius rūpesčius. Muzika pripildė salę jaukumo, o daina dar labiau suartino skirtingų parapijų žmones.
Tačiau po linksmybių atėjo metas tylai ir maldai.
Jubiliejinės šventės dalyviai susirinko Šilainių Šv. Dvasios bažnyčioje, kur buvo aukojamos Šv. Mišios. Joms vadovavo Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas, kartu koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius ir kiti arkivyskupijos kunigai.
Bendra malda tapo prasmingu šventės akcentu – priminimu, kad kiekviena tikra tarnystė prasideda nuo tikėjimo, o pagalba žmogui yra ir krikščioniškojo pašaukimo išraiška. Pasibaigus Šv. Mišioms, visi šventės dalyviai sustojo bendrai nuotraukai – tarsi vienai didelei šeimai, kurią jungia ne tik šimtmečio istorija, bet ir šiandien gyva artimo meilės dvasia.
Gerumas, kuris nesibaigia
Sugrįžusiųjų į parapijos salę laukė saldus šventės akcentas – jubiliejinis tortas, kava ir kiti gardumynai. Prie stalo dar ilgai netilo pokalbiai, dalytasi įspūdžiais ir šiltais palinkėjimais.
Tą dieną Šilainiuose susitiko ypatingi žmonės – savanoriai, kurie dažnai dirba tyliai, be didelių padėkų ir viešumo. Jie nesiskundžia sunkumais, nesitraukia susidūrę su iššūkiais ir nesureikšmina savo nuopelnų. Jie tiesiog daro tai, kuo tiki: padeda žmogui, kuriam sunku, paguodžia vienišą, ištiesia ranką stokojančiam ir savo gyvenimu liudija, kad artimo meilė nėra vien gražūs žodžiai.
Tarp šių žmonių – ir vandžiogaliečiai lenkai, jau daugelį metų savo parapijoje puoselėjantys Carito tarnystę. Jų darbai – tai tylus, bet labai aiškus liudijimas, kad tikras gerumas neturi tautybės, sienų ar laiko ribų.
Šimtas Carito metų – tai šimtas metų tarnystės, atjautos ir vilties. Tegul ši misija nesibaigia kartu su jubiliejumi. Tegul ji ir toliau gyvena žmonių širdyse, parapijų bendruomenėse ir kasdieniuose darbuose.
Tepadeda Dievas visiems, kurie tarnauja žmogui ir neša į pasaulį Carito šviesą!