Mes prisimename

2014 kapinesPagaliau Vandžiogalos seniūno Vytauto Šniaukos dėka daugelį metų neprižiūrėtas ir apleistas pačioje aukščiausioje naujųjų Vandžiogalos kapinių vietoje stovintis jubiliejinis kryžius restauruotas ir atnaujintas. Jis Kauno miesto Švč. Trejybės parapijos padovanotas ir 1957 metais čia buvo atvežtas ir pastatytas...
Visų Šventųjų ir Vėlinių švenčių išvakarėse stabtelkime, susimąstykime ir atsigręžkime į pusės amžiaus laiko tarpsnį. Prisiminkime Vandžiogalos naujųjų kapinių – šių mirusiųjų miesto – istoriją. Čia ilsisi kelios kartos vandžiogaliečių . Sunku būtų tiksliai pasakyti, kiek jų čia palaidota. Iki 1950 metų mirę vandžiogaliečiai buvo laidojami senosiose kapinėse, pritrūkus vietos, nuo 1950 metų iki 1956 metų buvo laidojami Gelnų kaimo kapinaitėse. Tik 1956 metais Liaudies deputatų tarybos sprendimu buvo paskirtas žemės sklypas naujosioms Vandžiogalos kapinėms. Tais pačiais metais prasidėjo kapinių formavimo ir tvoros tvėrimo darbai.

Tai buvo kolūkių tvėrimosi metas, žmonės materialiai nuskurdinti, bet dvasiškai pasirodė stiprūs ir turtingi. Tai puikiai liudija ano meto archyvinė medžiaga. Vartydami senąją archyvinę medžiagą, atsiskaitymo čekius, suvokiame ano meto Vandžiogalos parapijiečių – lenkų ir lietuvių – dvasinį brandumą. Paraginti ir paprašyti tuo metu čia dirbusio kunigo klebono Jono Jokūbonio, jie noriai aukojo ir skolino savo kuklias santaupas kapinėms ir tvorai sutvarkyti. Buvo suprojektuoti ir gražūs didingi vartai, deja, jie neatitiko ano meto ideologinių standartų. Tad buvo tenkinamasi kuklesniais vartais. Aukojo žmonės ir savo darbu prisidėjo prie kapų formavimo, kad tik jų artimuosius ir juos pačius būtų kur deramai laidoti.
Labai simboliška, kad naujosiose kapinėse pirmieji buvo palaidoti kūdikis ir senolė: 1956 m. birželio 15 d. kelių mėnesių mergytė Imelda Savanevičiūtė, tų pačių metų liepos 16 d. - 90 metų Michalina Bielskienė. Tai lyg priminimas, kad prieš mirtį lygūs visi: ir jaunas, ir senas, ir turtingas, ir vargšas... Niekada nežinai, žmogau, nei dienos, nei valandos...
Jau seniai ir daug ano meto aukotojų ir statytojų čia atgulė. Vaikai ir artimieji gražiai tvarko jų kapus, stato jiems didingus paminklus. Tik labai gaila, kad daug metų nieko nedarome, tik abejingai stebime griūvančią daugiau kaip prieš pusę amžiaus statytą tvorą. Negi ir mes dabar jaučiame nepriteklių, skurstame materialiai ar nuskurdome dvasiškai? O gal nenorime patys prisidėti atnaujindami kapines ? Gal bijome paprašyti, pareikalauti pagalbos iš rajono valdžios? Klausimų apmąstant išėjusiųjų pastangas gražiai gyventi ir mirti iš tiesų labai daug. Betgi daug ir mūsų, gebančių ir galinčių į juos atsakyti.

  • DSCF1572
  • DSCF1575
  • DSCF1576
  • DSCF1578
  • DSCF1580
  • DSCF1581
  • DSCF1583
  • DSCF1587
  • DSCF1590
  • DSCF1599
  • DSCF1602
  • DSCF1611
  • DSCF1614
  • DSCF1617
  • DSCF1621
  • DSCF1622
  • DSCF1625
  • DSCF1632
  • DSCF1637
  • DSCF1641
  • DSCF1644
  • DSCF1648
  • DSCF1653
  • DSCF1656
  • DSCF1658
  • DSCF1659
  • DSCF1665
  • DSCF1671
  • DSCF1672
  • DSCF1674
  • DSCF1685
  • DSCF1697
  • DSCF1700
  • DSCF1703
  • DSCF1704
  • DSCF1705
  • DSCF1706
  • DSCF1709
  • DSCF1714
  • DSCF1715
  • DSCF1720
  • DSCF1726

Ričardas Jankauskas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Free Joomla! template by Age Themes