Kėdainiai, Šventybrastis, Šateniai birželio 29-oji diena

Kėdainių krašto muziejus yra pačiame miesto centre, senamiestyje. Čia „Milošo kelio“ dalyvius pasitinka rajono meras, vicemerė, muziejaus direktorius. Pasisveikinę, susipažinę jie pakviečia svečius pasistiprinti po kelionės į jaukų senamiesčio restoraną. Pailsėję, apžiūrėję muziejaus ekspozicijas, „Milošo kelio“ dalyviai patraukia Šventybrasčio link, kur prieš 100 metų Šventybrasčio Viešpaties Atsimainymo Bažnyčioje, kaip Poetas vaizdžiai sako: „1911 metais priėmiau ktikštą, išsižadėjau velnio“. Aplankę bažnyčią ir šventoriuje palaidoto Č.Milošo prosenelio Simono Siručio poilsio vietą po penkių šimtų metų senumo ąžuolais, visi patraukėme gimtinės, Šatenių, link.

Paskutinės birželio dienos Isos slėnis. Ko gero nerasi geresnės vietos pokalbiams apie Česlovą Milošą, čia , toje vietoje, kur Nobelio premijos laureatas išvydo pasaulį... Muzikos, poezijos ir folkloro vakaronėje susitiko poetai, rašytojai ir Č.Milošo draugai, kad šimtamečių ąžuolų paunksmėje ta paslaptingai vingiuojančia Nevėžio juosta persikeltų per Jo poezijos ir prozos atsiminimus į Poeto vaikystę. Ši vieta veikia, ji turi savo magiją...

Krasnogrūda birželio 30-oji – liepos 2-oji diena

Ankstyvas rytas. Iš Kauno senamiesčio pajuda autobusas su užrašu „Milošo kelias“. Savaitės pradžioje Lietuvoje prasidėjusių jubiliejinių renginių, skirtų Poeto 100-mečiui pažymėti, dalyviai išvyksta į Lenkiją. Ten toliau tęsis renginiai, skirti Lenkijos pirmininkavimui Europos Sąjungos ir Č.Milošo metams, globojami UNESCO, tai „Europos Agoros“ ir Tarptautinio dialogo centro, unikalios vietos Europoje, skirto tirti ir praktikuoti tarpkultūriniam bendravimui įvairiuose pasaulio paribiuose, Krasnogrūdoje atidarymas.

Krasnogrūda – tai viena iš tų nuostabių Europos vietų, kuri yra prie pat Lietuvos – Lenkijos sienos, kur nuo aukštumos atsiveria nuostabūs vaizdai į civilizacijos nesuniokotų ežerų ir miškų masyvą, apimantį ir kaimynystėje esantį Rusijos (Kaliningrado sritis), Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos paribių kraštovaizdį, čia yra dvaras su dideliu parku, prieš karą priklausęs Č.Milošo šeimai.

„Žmogus yra didis ne tuo, kiek turi turtų, bet tuo, kuo jis yra;
ne tuo, ką turi, bet tuo, kuo dalijasi su kitais“ (Jonas Paulius II)

Šypliškių seniūnijos seniūnas, kultūrinis visuomeninis susivienijimas „Pogranicze“, folklorinis kolektyvas ir jo vadovas Juzef Murawski pakvietė šio straipsnio autorių kartu pasidžiaugti ir paminėti kolektyvo 30-ties metų veiklos jubiliejų, kuris vyko liepos 10 dieną Baceiluose (Lenkija).

Baceilai – kurortinė, ežerų apsupta vietovė netoli Lietuvos – Lenkijos sienos. Švęsti jubiliejaus suvažiavo daug kolektyvų iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos. Iškilmės prasidėjo Čenstachavos Dievo Motinos Bažnyčioje Baceiluose. Akomponuojant kameriniam orkestrui, gieda „Pogranicze“, Šv.Mišias aukoja Elko vyskupas Jerzy Mazur. Bažnyčia pilnutėlė, daug jaunimo. Po pamokslo giesmę „Marija, Marija“ lietuviškai gieda folkloro ansambliai iš Kalvarijos, Kazlų Rūdos. Mišios baigiasi ganytojiškais palaiminimais kolektyvui, svečiams ir visiems čia esantiems.

Birželio 25 d. 10 val. Vandžiogalos bažnyčioje pamaldose dalyvavo 50 merginų grupė iš Lenkijos Žešovo miesto, kurios giedojo lenkiškas giesmes. Tai vienintelis Europoje senovinių instrumentų, šalomajų, ansamblis, kuris po pamaldų vietos gyventojams atliko kelis kūrinius. Klausytojai liko sužavėti unikaliu kultūriniu reiškiniu ir nuotaikinga programa.

Trumpą video įrašą galima pasižiūrėti čia: http://www.youtube.com/watch?v=cbmLnDOSoo8

Birželio 10d. į aikštę priešais Švč. Trejybės bažnyčią didžiuliais autobusais atvyko svečiai iš Lenkijos, Čekijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Tai meno kolektyvai, pučiamųjų orkestrai su šokėjomis, chorai, vokaliniai ansambliai, dainų ir šokių kolektyvai, jaunimo šokių kolektyvai, atskiri dainininkai, poetai ir literatai. Iš viso atvažiavo apie 700 svečių, kad kartu su savo tautiečiais ir draugais, Vandžiogalos lenkų sąjungos nariais, deramai paminėtų poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo 100 – ąsias gimimo metines čia, Vandžiogaloje. Ekskursija po šventorių, Milošų giminės kapų aplankymas. Čia visi įdėmiai klausė šių eilučių autoriaus pasakojimo apie susitikimus su poetu, apie čia palaidotus jam brangius žmones.

Pietūs gamtoje – Vandžiogalos miestelio parke. Truputį pailsėję po kelionės, pasistiprinę, visi patraukė į Švč. Trejybės bažnyčią. Ten buvo aukojamos Šv. Mišios už visus renginio dalyvius prie malonėmis garsėjančio Kristaus Kryžiaus. Per mišias kolektyvai giedojo pasikeisdami, bet giesmę „Juodoji Madona“ giedojo visa pilnutėlė bažnyčia žmonių. Įspūdis neapsakomas...

Stipri aura, čia jauti didelę ramybę ir kartu nerimą. Žiūrint į tą nekropoliją, užrašus - tai „Tvano“ laikotarpis, sausio sukilimo stipri nuojauta su konkrečiais likimais. Česlovo Milošo protėviai savoje LDK laisvės troškusių tikinčiųjų kompanijoje ir toje istorinių laikų samplaikoje – apima kontraversiškos mintys...

Bet tik pažvelgus į Vandžiogalos šventovės stebuklais ir malonėmis garsėjantį Kryžių -  palaimos šaltinį, jauti pasitikėjimą, ramybę ir viltį... Taip kalbėjo man vienas žymus žmogus, literatas ir poetas, čia besilankęs su didele grupe poetų, meno, kūrybos žmonių iš Lenkijos, Baltarusijos, Čekijos, Amerikos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Ką čia bepridursi, teisingos įžvalgos. Tai patvirtina ir didelis svečių, turistų ir piligrimų srautas iš viso pasaulio, taip pat  ir iš Lietuvos. Džiugu, kad Vandžiogalą atranda ne tik pasaulinio garso intelektualai, bet ir dvasinių vertybių ieškantys piligrimai. Tai teikia vilčių...

Nuotraukose - piligrimai, pasaulio žmonės ir vandžiogaliečiai, užburti Česlovo Milošo mistikos ir slėnio dvasios. „Gera gimti mažame krašte, kur gamta yra žmogiška, lygiavertė žmogui, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir įvairios religijos. Kalbu apie Lietuvą, mitų ir poezijos šalį“, - sakė Česlovas Milošas.