Įsikūrė naujas Lietuvos Lenkų Sąjungos filialas

2010 isikure filialasTokių kaimų ir miestelių, kuriuose dominavo lenkų tautybės žmonės, Lietuvoje tarpukariu buvo daug. Kauno apylinkėse, garsiojoje Laudoje lenkų bajorai turėjo dvarus, buvo žinomi Lenkijos teismai ir vyko pilnakraujis lenkų gyvenimas. Kai Lietuva buvo okupuota sovietų, nelengvomis aplinkybėmis lenkų tauta stengėsi išlikti stipri dvasiškai. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis vietinių lenkų pasinaudojo repatriacijos galimybe ir paliko gimtuosius kraštus. Tie lenkai, kurie liko, nuskendo lietuvybės jūroje: nei mokyklos, nei organizacijų, net lenkų tautybės kunigų nebuvo. Tačiau nepaisydami to, kad lenkiškumą galėjo puoselėti tik savo širdyse, šie žmonės beveik 70 metų neišsižadėjo savo šaknų. Gyvendami Lietuvoje, kur oficialiose įstaigose kalbėjo lietuviškai, savo šeimose, bažnyčioje ir per susitikimus atlaiduose Vandžiogalos lenkai kalba gimtąja lenkų kalba .

Per pastaruosius kelerius metus, gavę galimybę turėti Lenkų Kortą (Karta Polaka), jie taip pat gali turėti savo pavardes originalo kalba. Žmonės pasinaudoja šia galimybe. Labai jaudina tai, kad pagyvenę žmonės, kurie paprastai lenkų kalba susikalba tarpusavyje, su savo vaikais, kartais su savo vaikaičiais jau kalba lietuviškai .

Labai pagarbiai šie žmonės į savo rankas ėmė jiems teikiamas Lenkų Kortas, kuriomis ne tik gali naudotis, bet ir oficialiai būti vadinami lenkais. Jie išsaugoję lenkų kalbą, tik su būdingais Vidurio Lietuvai žodžių tarimo atspalviais. Jie stengiasi, kad savo gimtąja lenkų kalba galėtų melstis bažnyčioje. Tai yra jų teisė, ir tai gali patvirtinti senosios bažnytinės knygos, užrašai ant paminklų kapinėse šventoriuje. Vandžiogalos šventoriuje, kur ilsisi Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo seneliai, XIXa. XX a. pradžios užrašai ant paminklų beveik visi lenkų kalba. Vandžiogala, kaip miestelis, minimas senose metraščiuose jau 1384 metais. O 1664 metais čia pastatyta pirmoji bažnyčia. Dabartinė Šv. Trejybės bažnyčia buvo pastatyta 1829 m., kadangi ankstesnioji sudegė per didįjį miestelio gaisrą 1817 metais. Medinėje bažnyčioje yra gražūs mediniai altoriai, už pagrindinio altoriaus yra Pieta garsėjanti stebuklais ir turinti savo garbinimo istoriją.

Apie Vandžiogalos bažnyčią, apie artimesnių ir tolimesnių apylinkių žmonių likimus, apie lenkų tautos pėdsakus daugiausia gali papasakoti Ričardas Jankauskas. Tai jis iki praėjusio sekmadienio buvo neformalus vietos lenkų lyderis. Sekmadienį, kovo 7d., į Šv.Mišias bažnyčioje susirinko daug lenkų, o po pamaldų visi vyko į susitikimą kavinėje, kur buvo įteiktos Lenkų kortos ir oficialiai įsteigtas Lietuvos Lenkų Sąjungos Vandžiogalos skyrius. Šiltai buvo pasveikinti garbės svečiai: Seimo narys, Lietuvos Lenkų Sąjungos Pirmininkas Michal Mackiewicz, Lenkijos ambasados Vilniuje Konsulinio departamento konsulas Piotr Wdowiak, Lietuvos Lenkų Sąjungos tarybos nariai Franciszka Abramowicz, Michal Treszczynski. Konsulas nuoširdžiai kreipėsi į susirinkusius ir įteikė Lenkų Kortas dvylikai asmenų. Žmonės sveikino vieni kitus, teikė gėlių ir klausėsi klasikinės muzikos. Į susirinkusius tautiečius kreipėsi LLS pirmininkas Michal Mackiewicz. Jis papasakojo apie Sąjungos tikslus ir uždavinius, apie struktūrą. Pirmininkas taip pat kalbėjo apie atskirų padalinių veiklą, kaip lenkai gali suvienyti aplink save ne tik tautiečius, bet ir bendradarbiauti su kitų tautinių mažumų atstovais, su vietinės valdžios institucijomis, apie tai, kad lenkai turi būti savo tautos kultūrinio gyvenimo iniciatoriais savo miesteliuose ir rajonuose. Buvo patenkintas vietinių lenkų noras čia, Vandžiogaloje, įsteigti Lietuvos Lenkų Sąjungos skyrių. Įvyko steigiamasis susirinkimas. Norą tapti naujai sudaryto skyriaus nariais pareiškė 63 žmonės. Pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas Ričardas Jankauskas (Ryszard Jankowski), jo pavaduotoja – Zofija Pilypienė (Zofia Pilip). Taip pat buvo išrinktas iždininkas – Leonija Petrauskaitė (Leonia Piotrowska) ir revizorius - Nijolė Augustaitiene. Vietos lenkai, vadovaujami pirmininko Ričardo Jankausko (Ryszard Jankowski), tikisi, kad sugebės sukurti gerus santykius su vietos valdžios institucijomis ir jų vadovais. Deja, kol kas bet koks bandymas akcentuoti lenkų tautybės veiklą šiose vietovėse buvo nepalankiai sutinkamas. Lenkų tautybės žmonės bažnyčioje meldžiasi gimtąja lenkų kalba. Jie taip pat turi savo bažnytinį chorą. Jame gieda Biruta Marušauskienė (Biruta Maruszewska), Janina Bagdonavičienė (Janina Bogdanowiczowa), Genė Naruševičiūtė (Genia Naruszewicz), Antanas Bagdonavičius (Antoni Bogdanowicz) ir Stanislovas Bagdonavičius (Stanislaw Naruszewicz). Jų repertuare yra ne tik religinės giesmės, bet ir patriotinės, vietos lenkų liaudies dainos.

Kalbėdami su vyresniais vietiniais lenkais, sužinojome, kad Vandžiogalos miestelyje prieš II pasaulinį karą dominavo žydai, o lenkai gyveno aplinkiniuose ūkiuose. Tuometinės smetoniškos Lietuvos valdžios institucijos stropiai saugojo, kad dominuojantis elementas - lenkai - čia nekurtų savo organizacijų, mokyklos. Tačiau čia veikė lenkų „Pochodnia“, kurioje buvo mokomasi gimtąja kalba namuose. Iš dvaro į dvarą ėjo Lenkijos mokytojai ir mokė vietos lenkų vaikus. Buvo draudžiama surinkti į vieną namą keliolikai vaikų, tad tėvai tik privačiai galėjo mokyti savo vaikus. „Taigi, kai aš pradėjau mokytis, visada kažkas iš šeimos narių saugojo, ar šalia nėra policijos pareigūno ar kito valdžios atstovo, - prisimena 90-metis Ksawery Gambecki, - vietos lenkai neatsisakė, kad jų vaikai mokytųsi gimtąja kalba.“ Jis buvo vienintelis vaikas, jo tėvai turėjo daugiau kaip 30 ha žemės nuosavybės. Jie neatsižadėjo savo tautybės ir tikėjimo. Laimei, jiems pavyko išgyventi karo laikotarpį.

Tačiau daugelis lenkų ūkininkų išgyveno ištremtųjų likimą: buvo priversti palikti savo ūkius, o jų vietoje buvo apgyvendinti vokiečiai. Tie, kurie liko, neišvyko iš gimtosios šalies, nors tokia galimybė buvo. Ponas Ksawery, nors ir būdamas garbingo amžiaus, nepraleidžia nei vienų lenkiškų Šv. Mišių, kalba gražia lenkų kalba. Jis neslepia, kad vaikai moka lenkų kalbą ir su juo kalba savo gimtąja kalba, o tarpusavyje ir su vaikaičiais jau kartais kalba lietuviškai, dėl to ponui Ksawery tenka tik apgailestauti. Jaunesnioji karta neturi tos ištvermės, užsigrūdinimo . Jie, vyresnieji, visada prisimena, kas jie yra, kokios jų šaknys, puoselėja kalbą ir tradicijas, tikėjimą. Ponas Ksawery sovietiniais laikais, nors ir buvo daromas spaudimas, niekada neįstojo į sovietų partiją, sako, kad geriau būtų atsistatydinęs iš pareigų, nei išsižadėjęs savo įsitikinimų.

Wladyslawui Gruzdz likimas buvo žiauresnis. Kaip ir tūkstančiai tautiečių, jis buvo ištremtas į Sibirą. Jis buvo jaunas ir stiprus, todėl išgyveno tremtyje tuos keletą metų ir grįžo į tėvynę. Šiandien jo švarko atlape prisegtas apdovanojimas-Sibiro tremtinio Kryžius.

Ponas Stanislaw Waszkiewicz į gimtąją Vandžiogalą grįžo baigęs dirbti audimo fabrike Kaune ir išėjęs į pensiją. Jo bendraamžiai - 1926 metų gimimo jaunuoliai - 1944 m. po to, kai Lietuvą išlaisvino Raudonoji armija, buvo šaukiami į sovietų armiją. Jis, kaip lenkas, pateko pas armijos generolą Berlingą, jam karas baigėsi tik 1949 metais. Mat, pasibaigus karui, jo padalinys buvo nukreiptas į pietus kovoti su Ukrainos nacionalistų grupuotėmis iš UPA. Čia jis susidūrė su žiaurumu ir pamatė daugelio žmonių tragedijas. Jiems, dar visai jauniems vaikinams, nesinorėjo mirti, kai karas jau buvo pasibaigęs. Baigiant tarnybą jiems buvo pažadėta, kad grįžę galės su savo šeimomis persikelti gyventi į Lenkiją. Deja, grįžus paaiškėjo, kad nėra galimybių būti repatrijuotam. Na ir liko savo Laudoje. Jo aistra yra drožyba, jis turi auksines rankas: jo išdrožtas Lenkijos herbas – erelis- puošė kavinės sieną, kur vyko tautiečių susitikimas. Ponas Stanislaw Waszkiewicz turi didelį humoro jausmą ir savo gyvenimo filosofiją, kuri padeda jam išlaikyti ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.

Naujai įsteigto Lietuvos Lenkų Sąjungos skyriaus pirmininkas Ričardas Jankauskas (Ryszard Jankovski) nori, kad vietos lenkai ne tik rinktųsi kartu melstis, švęsti šventes, tačiau svarbiausia, kad būtų galima išsaugoti nuo užmaršties šios vietovės istoriją, kur dar likę Lenkijos bajorų pėdsakai. Jis svajoja, kad per Vandžiogalą nusidriektų Czeslawo Miloszo kelias, kad šiuo maršrutu norėtų keliauti turistai iš Lenkijos ir iš įvairių Vilniaus krašto kampelių. Ponas Ryszard yra didelis savo mažosios Tėvynės patriotas ir istorijos žinovas. Turėti savo nuomonę, būti tvirtam savo įsitikinimuose, kovoti už teisybę jį išmokė a.a. Tėvas. Tėvas, kuris dėl savo neteisėtai nacionalizuotų namų net sovietiniais laikais kovojo teismuose su sovietiniais valdininkais. Jis niekada nesusitaikė su sovietine tikrove. Taip ir savo sūnų išauklėjo. Kai mokykloje sūnų bandė įrašyti į pionierius, tėvas atėjo ir pasakė: „Mokykla turi mokyti mano vaiką, o auklėti aš pats sugebu.“ Tėvas auklėjo savo sūnų pagal tautines ir religines tradicijas. Ričardas (Ryszard) nuo mažų dienų iki dabar yra ištikimas savo įsitikinimams ir bažnyčiai. Deja, baigęs mokyklą, gavo tokią charakteristiką,jog jo nenorėjo priimti net į Kunigų seminariją, mat nenorėta turėti problemų su sovietinės valdžios institucijomis. Ir dabar Ričardas (Ryszard) kalba apie šio krašto žmonių tautinę tapatybę, aiškina patirtas nuoskaudas, jautriai reaguoja į neteisybę, kuri, nepaisant politinių pokyčių, neaplenkia žmogaus. Bet jis yra užsispyręs ir žino, ko siekia. Taigi, kaip ir jo tėvynainiai iš Vandžiogalos apylinkių, nori jaustis šeimininku savam krašte, visada prisiminti savo šaknis, kurti šiandieną ir ateitį ne tuščioje vietoje, bet remdamasis tradicijomis ir tikėjimu. Atrodytų, taip viskas tikra ir paprasta, deja, ne visada įmanoma. Tikiuosi ir linkiu, kad visi Vandžiogalos lenkų troškimai ir viltys išsipildys.

  • 2010_03140005
  • 2010_03140010
  • 2010_03140016
  • 2010_03140018
  • P1020396
  • P1020400
  • P1020402
  • P1020407
  • P1020410
  • P1020420
  • P1020430
  • P1020437
  • P1020438
  • P1020441

Janina LISIEWICZ

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Free Joomla! template by Age Themes