Vandžiogala – Węgorzewo

2013vengozovaMūsų bičiuliai iš Lenkijos -  draugija „Współnota Polska“ Varmijos, Mozūrijos skyrius Węgorzewo -  pakvietė vandžiogaliečius visą savaitę dalyvauti  renginiuose, kurie padėjo tobulinti gimtąją kalbą, susipažinti su nuostabiu daugybės didelių ežerų kraštu – Varmija ir Mozūrija. Kartu su tautiečiais, atvykusiais iš Rusijos Kaliningrado srities, Latvijos, Baltarusijos, ne tik tobulinome gimtąją kalbą, bet ir mokėmės dainų, mielai dalijomės savo patirtimi. Visą šį laiką su mumis bendravo žinomi šio krašto žmonės, literatūros ir istorijos tyrinėtojai ir žinovai, meno kolektyvų vadovai, lektoriai iš Mokytojų namų ir regiono muziejų. Mes ne  tik mokėmės, bet ir daug keliavome.  Varmijos – Mozūrijos kraštas seniau priklausė vokiečiams, todėl sena šio krašto istorija ypač domino, nepaprasta apylinkių gamta – tikras estetinių išgyvenimų šaltinis.

 

Savo kelionę pradėjome  gražioje vietoje, ant kalvos, tarp ežerų, aplankėme dar I pasaulinio karo vokiečių ir rusų karių kapines, puikiai sutvarkytas ir prižiūrimas. Toliau -  kalvota vietove, pro didelius miškus, kur senovėje gyveno prusų gentys (bartai). Akmenimis grįsti, apsodinti dideliais medžiais, kurių vainikai kažkada slėpė judančius karius – tai jau trečiojo reicho palikti ženklai. Pasirodo, tose vietovėse II pasaulinio karo metu slėpėsi, turėjo savo bunkerį „vilko guolį“ ne tik Hitleris, bet ir jo parankiniai: Geringas, Ribentropas ir štabo generolas Lamersas. Bunkeriai čia buvo taip gerai užmaskuoti, kad net po karo rusų kariams sunkiai sekėsi juos surasti.

Kelias, apsodintas ąžuolais, atveda prie grafo Lendorffo rūmų. Čia 1940 m. buvo įsikūrusi Ribentropo būstinė. Vėliau grafas Lendorffas, šių rūmų savininkas, jau ruošė pasikėsinimą prieš Hitlerį, už ką gestapo buvo nuteistas ir pakartas. Po karo šie rūmai sovietų karių buvo išgrobstyti ir suniokoti. Atvykstame į šventą vietą Lenkijoje, vadinamą Święta Lipka. Čia pastatyta Švč. Mergelės Marijos bazilika- baroko perlas. Žmonės čia per Dievo motinos užtarimą yra gavę ir gauna daug malonių, todėl čia visą laiką būna daug piligrimų ir turistų. Bažnyčioje įrengti ir labai įspūdingi vargonai: kada jais grojama, juda šventųjų figūros, pritvirtintos prie vargonų.

Aplankome Kętrzyn pilį, statytą XII amžiuje, šv. Jurgio bažnyčią, kurioje gausu dar kryžiuočių laikmečio ženklų. Išskirtinį įspūdį palieka Reszl vyskupų pilis. Jos požemiai mena  inkvizicijos laikus. Juose buvo kalinami ir kankinami žmonės. Dar daug įvairių vietų aplankėme, plaukiojome laivu po Mamry ežerą.

Visą šį laiką gyvenome kurortiniame miestelyje – Węgorzewo (vok. – Angerburg).  Čia stovi 1398 metais kryžiuočių statyta pilis. Pro miestą teka upė Węgorapa, ant kurios stovi įrengimai, reguliuojantys vandens lygį. Dar vokiečių iškastas kanalas jungia ežerus su miesto centru, todėl čia yra uostas, daugybė jachtų ir katerių. Ne veltui čia suvažiuoja ne tik turistai, poilsiautojai, bet ir vandens sporto mėgėjai. Visa aplinka puikiai tarnauja šiems žmonėms: daug šaligatvių, ilgi dviračių takai per miestą ir iki pliažo pro gamtos draustinį, kuriame gyvena keli šimtai įvairių rūšių paukščių.Taigi ir fizinė , ir dvasinė atgaiva ilgai neapleidžia net palikus šį įspūdingą kraštą.

Vandžiogaliečiai taip pat aktyviai dalyvavo ir Węgorzewo  vykusiame XXXVI tarptautiniame folkloro festivalyje, ir didelėje tautodailininkų mugėje. Čia sutikome nemažai mūsų bendrų pažįstamų. Festivalio konferansje – ansamblio „Pogranicze“ vadovas Józef Murawski – ne kartą su savo ansambliu yra lankęsis Vandžiogaloje. Vakare festivalyje Lietuvą atstovavo mums jau gerai pažįstamos jaunimo folk grupės iš Nemenčinės ir Bezdonių ( programa „Vilniaus linksmybės”) Šventinėje mugėje sutikome ir prekiautojus iš Lietuvos (žinoma, ir iš Vandžiogalos).

Paskutinį vakarą Węgorzewo visiems renginių dalyviams miesto valdžios atstovai įteikė sertifikatus apie sėkmingą darbų baigtį.

Vandžiogaliečiai dėkojo savo geriems bičiuliams iš draugijos „Współnota Polska”: Varmijos ir Mozūrijos skyriaus Węgorzewo pirmininkei  Elżbieta Buczek, jos pavaduotojoms  Zofia Rycharska ir Barbara Grąziewicz –Chłudzinska, choro „Ojczyzna” vadovui  Ryszard Zabłotny ir kitiems, kurie mus čia pakvietė ir visą šį laiką mumis rūpinosi. Dar kartą ačiū jiems už tai!   

  • DSCF2898
  • DSCF2904
  • DSCF2908
  • DSCF2921
  • DSCF2942
  • DSCF2958
  • DSCF2960
  • DSCF2961
  • DSCF2969
  • DSCF2976
  • DSCF2982
  • DSCF2992
  • DSCF3015
  • DSCF3019
  • DSCF3020
  • DSCF3027
  • DSCF3080
  • DSCF3087
  • DSCF3106
  • DSCF3110
  • DSCF3115
  • DSCF3143
  • DSCF3151
  • DSCF3156
  • DSCF3158
  • DSCF3167
  • DSCF3182
  • DSCF3191
  • DSCF3201
  • DSCF3203
  • DSCF3226
  • DSCF3230
  • DSCF3287
  • DSCF3298
  • DSCF3310
  • DSCF3343

                                                                 Ričardas Jankauskas, Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Free Joomla! template by Age Themes