Trečiadienį, rugpjūčio 15-ąją, Vandžiogaloje vėl bandėme suvokti Žolinės prasmę. Suvokti ir pasidžiaugti švente, primenančia, kad gali savo ir kitų gyvenimą pasipuošti dėkodamas Dievui už gausą gamtoje. Ir ne tik.

Labai džiugu, kad yra žmonių, buriančių, jungiančių ir šviečiančių. Šalia jų kiekvienas drąsesnis, draugiškesnis, jautresnis. Atviriau gręžiasi į kitą žmogų, Dangų ir Dievą. Apie tokį žmogų Ričardą Jankauską tikrai daug esame girdėję. Ypač akivaizdi jo veikla bažnyčios klausimais. Ne veltui vis prisimename bene rimčiausią šios veiklos įvertinimą – apdovanojimą Šiluvos Dievo Motinos medaliu.

Šiandien šiek tiek apie ką kita.

R. Jankauskas – klausiantis žmogus. Jam rūpi, kas, kodėl ir kaip buvo, yra ir bus. Jis kalba, klausia ir pasakoja. Tai kodėl gi nepaklausus jo? Kas jam Žolinė, tikėjimas, žmonės, kultūra?

Geriausias atsakymas – didžiulė šventė, kurios esmė – solidarumas. ,,Aš ieškau darnos, -sako Ričardas, - aš noriu plėsti žmonių tarpusavio ryšius, jungti praeitį, dabartį ir ateitį. Aš stebiu bene 100 žmonių veidus prie popietės stalų ir noriu dar daugiau. Noriu daugiau kultūros, daugiau supratimo, pasiaukojimo. Čia nėra vietos politikavimui, bet daug erdvės dainai, muzikai, kalboms. Daina ir kalba suartina, atveria žmogaus širdį. Tada ji dainuoja. Svarbu nieko nepriešinti. Svarbu turėti autoritetų, kurie vestų, įkvėptų ir stiprintų. Žmonės svetimėja, kai nori maudytis kito nuodėmių drumzlėse, kai menkai dalijasi, kai pavydi, kai tampa įtarūs ir abejingi. Man liūdna dėl to... Didelis džiaugsmas kurti, organizuoti, skatinti. Todėl labai reikalingi pagalbininkių Leonijos, Zofijos ir kitų žodžiai, darbai, energija ir įkvėpimas“.

Šventė baigsis, Žolinės puokštės suvys – tokia jų dalia. Bet galvoje tebekirba mintis apie žmogų, kviečiantį mylėti Artimą, Dangų ir Dievą. Tai toks visada klausiančiojo Atsakymas. Ar aš Tave būtent taip turėjau suprasti, Ričardai?
Ačiū.
Birutė Kuklierienė