Šv. Kryžius

2012 rugpjūtį baigtas restauruotas Vandžiogalos malonėmis garsus altoriaus Kryžius. Nukryžiuotojo skulptūra buvo uždėta ant pirminio kryžiaus, kuris buvo rastas prikaltas už altoriaus. Buvo suvienyta į vieną visumą ir gražinta į pirminę būseną sakralinė vertybė, kaip  kad ir buvo nuo pat pradžių, maždaug prieš 350 metų.

Kad tai yra būtent tas kryžius, paliudijo ne tik vinių vietos, tačiau ir apdegęs kryžiaus šonas, apanglėję fragmentai. Manytina, kad kryžius buvo išgelbėtas iš degančios pirmosios bažnyčios 1817 m.

Buvo atlikta tai, ką ir privalėjo padaryti parapija - pagerbti ir išsaugoti kaip praeities kartų maldingumo liudijimą - Vandžiogalos Kryžių.

Išaukštintoji meilė

Jėzus yra sakęs, kad jis bus išaukštintas ir pašlovintas savąja kančia ant Kryžiaus. Atsiliepdama į šiuos Išganytojo žodžius, rugpjūčio 14 d. jo Bažnyčia švenčia Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Kryžiaus paradoksas ir praeityje, ir dabartyje stebino ne vieną,  kad kančioje galima rasti išaukštinimą. Viena vertus, kančia yra tarsi virš kiekvieno iš mūsų pakibęs mosuojantis botagas, neleidžiantis sustoti ir nusiraminti, sakytum visas žmogaus ir visuomenės gyvenimas yra paniškas bėgimas nuo kančios, kita vertus, legendos, tautosaka, istorija ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiai liudija išskirtinius atvejus, kai didvyriai, priešingai nei įprasta, žengė į kančią, tarsi skelbdami ir pranašaudami Kristaus Kryžiaus žygdarbį. Viena vertus tai stulbina, kita vertus gąsdina, bet ir įkviapia. Tokia būtent yra iš tradicijos ateinanti katalikybė – įkvėpta Kristaus Kryžiaus.

Nuolatinis daugumos žmonių klausimas „kodėl?“ parodo, kad po kančios kryžiumi parpuolama ne tik kūniškai, tačiau ir intelektualiai, nes kančios paaiškinimas nėra iš lengvųjų. Būties filosofai pasakytų, jog blogis yra būties (savyje esančios  gėriu) nebūvimas, trūkumas ar  sutrikdymas, o kančia – to trūkumo rezultatas ir išgyvenimas. Šia prasme galima rasti ir teigiamą kančios paskirtį – informuoti apie atsiradusį trūkumą, sužeidimą, iškrypimą, saugoti būties integralumą, ribas ir taisyklingumą. Bet kas iš tokio žinojimo, kai nežinai prasmės. Atstatyti kai kurių dalykų nebeįmanoma, belieka beviltiška žlugimo perspektyva. Būtent Kristaus Kryžius duoda atsakymą, kuris, kūnui ir pasauliui žlungant, nuo pražūties gelbėja sielas.

Filosofinę intuiciją patvirtina, paaiškina ir išplėtoja Šv.Rašto mokymas. Kryžiaus išaukštinimo šventėje skaitomo apaštalo Pauliaus mintimi kančia – tai apiplėšimo tikrovė. Jis šį žodį skiria Kristui, kuris įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas apiplėšė save.

Žmogaus būties „apiplėšimo“ skausmingoji patirtis nėra vienprasmiška. Biblijoje kalbama apie didžiausią žmogaus esminį, vidinį nuostolį, padarytą sau pačiam valios aktu, - tai nuodėmę, kuria buvo pasipriešinta antropogenezinei tiesai  – būti Dievo, Dievui, dėl Dievo, jo paveikslu ir panašumu. Per nuodėmę įvykęs „atsiplėšimas“ nuo Dievo tuo pačiu savo esme yra esminis savęs „apiplėšimas“, kuris skausmingai tebesitęsia, vyksta ir pasireiškia visais kitais žmogiškosios egzistencijos aspektais ir lygmenimis.

Čia kalbame apie negatyvųjį „apiplėšimo“ aspektą. Bet egzistuoja ir pozityvusis savęs netekimo reiškinys, kurį apreiškė Jėzus, kalbėdamas apie Švenčiausiosios Trejybės vidinį gyvenimą: dieviškieji asmenys nuolatinio ir tobulo tarpusavio dovanojimosi vyksme savęs netenka dėl kito ir taip save atranda bei patvirtina. Maža to, galima sakyti, kad Dievas dovanojo kažką iš savęs sukurdamas žmogų. Taip ir jis tapo pakviestas į savęs dovanojimo Kūrėjui ir šalia esančiam žmogui egzistenciją.

Ši būties, gyvybės, psichikos ir gyvenimo taisyklė yra įrašyta visoje kūrinijoje, tačiau dėl nuodėmės pasekmių  tapo sutrikdyta ir pažymėta kančia. Nepaisant to, ji lieka esminė, būtina, antraip viskas žlugtų. Ši tvarka yra įtvirtinta, yra būdinga ir gyvajai gamtai: tiek atskiruose organizmuose, tiek jų sistemose vyksta informacijos, energijos, medžiagų pasikeitimas. Deja, pirminis ir prigimtinis taikus vyksmas tapo pažymėtas agresyviu puolimu ir naikinimu.

Kaip buvo minėta, yra du „apiplėšimo“ atvejai: gražiuoju ir piktuoju. Atrodo, kur kas lengviau yra savo noru pasiaukoti, tačiau sunku yra būti užpultam ir apiplėštam su neapykanta, abejingumu ir piktavališkai. Lengva mylėti draugą, o sunku – priešą. Išganytojas priėmė ir viena, ir kita. Vėl ir vėl reikia įsimąstyti į Kristaus gyvenimą, jo žodžius ir pavyzdį. Koks buvo jo įsikūnijimo, kančios ir mirties motyvas? Be abejo, tai predilekcija – išankstinė, besąlygiška meilė žmogui. Krikščioniškasis dvasingumas iš esmės yra ne kas kita, kaip atsiliepimas į Kristaus meilę ir jos atkartojimas gyvenime.

Kristus kviečia imti savo kryžių ir sekti paskui jį. Tai yra sąlyga, be kurios neįmanoma būti jo mokiniu. Savo „jungą“ jis vadina švelniu ir lengvu, kadangi savo malone ir meilės dvasia kančią ir kryžių nušviečia nauja šviesa. Kitaip sakant, Kristuje žmogaus  kančia įprasminama ir tam tikra prasme palengvėja. Esame kviečiami mokytis vienyti savo kančią su Kristaus kančia. Ir atvirkščiai, be Kristaus kentėdamas, neapykantos ir nevilties jausmų užvaldytas žmogus kančią padaro dar juodesnę ir baisesnę negu iš tikrųjų ji yra, panašią į pragaro. Daugybė šventųjų ir tikinčiųjų tai paliudijo savo gyvenimu. Antai šv.Pijus iš Pietrilčinos yra net sakęs: „aut pati aut mori“ (arba kentėti, arba mirti), kai meilės malonės apvaldytas norėjo būti nuolatine auka Dievui ir artimui, dovanojant save  pilnutinai.

Kryžiaus išaukštinimo šventėje iš tikrųjų aukštiname meilę, kurią Dievas parodė neužsitarnavusiai žmonijai. Tuo pačiu aukštiname kiekvieną meilės ir aukos pavyzdį, kai Dievo įkvėpti žmonės dovanojo save nepaisydami didelės sunkumų ir kančios kainos. Aukštiname šventųjų, motinų ir tėvų, patriotų, geradarių, tikėjimo išpažinėjų ir kankinių, misionierių ir visų Kristaus vardu ir galia mylinčiųjų meilę, kuri per amžius gelbėjo žmoniją ne tik fiziškai, bet dar labiau moraliai ir dvasiškai.

Danguje meilė ir auka, savęs dovanojimas nėra skausmingas, tačiau džiugus ir palaimingas, kai, Mišių aukojimo maldos žodžiais tariant, – atiduodami tai, ką turime, gauname Jį patį. To mokomės aukodami šv.Mišias ir priimdami šv. Komuniją.

Kun.Oskaras Petras Volskis

2012 m., Kryžiaus Išaukštinimo šventė Vandžiogalos bažnyčioje, grąžinus iš restauracijos malonėmis garsų Kryžių.

Šv.Kryžiaus atradimas Vandžiogaloje

Kadaise (430 m.) šv.Elena drauge su Jeruzalės vyskupu Makarijumi atrado Jeruzalėje kryžiaus medį, ant kurio buvo nukryžiuotas, kentėjo ir mirė Išganytojas. Golgotos kalne, ant kurio tai įvyko, imperatoriaus Hadrijano II laikais buvo įrengta pagonių romėnų stabaviete, siekiant sunaikinti Išganytojo kančios atminimą. Išgydymo stebuklas padėjo suprasti, kuris iš trijų rastųjų kryžių yra, kaip giedama liturgijoje, Gyvybės Medis.

Ne toks pats, tačiau taip pat įdomus ir kažkuo panašus šv.Kryžiaus atradimo įvykis atsitiko Vandžiogaloje. Čia jau 350 metų yra žinomas malonėmis garsus Kryžius. Deja, sovietmečiu ir dabartinės Nepriklausomybės metais užmirštas ar tyčia ignoruojamas, voratinklių, pelėsių ir abejingų širdžių apsuptyje... Sunku patikėti, kad Kauno arkivyskupo panosėje, Pakaunėje, per 15 jo valdymo metų buvo užmiršta ir apleista senoji šventovė, kurią atrado jo persekiojamas kunigas. Iškalbinga, kad paniekintasis atrado Paniekintą Nykryžiuotąjį...

2010 m. Petrinėse čia klebonauti pradėjo kun.O.P.Volskis, kuris įsteigė ir nemažai metų sėkmingai vadovavo "Marijos radijui" ir, kaip teigiama, dėl katalikų tradicijos reikalo tapo nustumtas į apleistą ir tautinių nesutarimų draskomą parapiją. Parapijos infrastruktūra tokia varginga, kad jau nemažai metų kunigai čia neturi kur apsistoti ir parapijiečiai kur susirinkti. Jau daug metų ši parapija yra aptarnaujama iš kitur, apleista ir nemylima kaip sunkiai sergantis ligonis, kaip nemylima našlaitė. Atsikartoja Jėzaus aimanos žodžiais: lapės turi urvus, paukščiai - lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti.

Pirmą kartą įžengęs į Vandžiogalos bažnyčią klebonas pastebėjo grindyse maldininkų keliais ištrintas vagas. Susidomėjęs pakėlė akis į altoriaus aukštumoje esančią Nukryžiuotojo skulptūrą, apsuptą kelių votų. Pirmiausia jo širdyje per maldą įvyko Kryžiaus atradimas, malonės išgyvenimas, susivienijo dvi patirtys, buvo duoti atsakymai: daugiau kaip tris šimtmečius čia buvo gerbiamas Išganytojo Kryžius, tūkstančiai senovės maldininkų nusižeminusia kelių malda bendravo su Nusižeminusiuoju ir išmeldė sau daug malonių, ši ypatinga šventovė ir vietovė  yra velnio labai puolama ir suvargusi.

Pirmomis savaitėmis naujasis parapijos ganytojas organizavo talką bažnyčiai sutvarkyti ir pelėsiams nuo altoriaus pašalinti. Tuomet į kvietimą atsiliepė 3 lenkai ir vienas lietuvis. Tarsi atšventindamos kunigo rankos nuo dulkių ir apnašų valė ir plovė Dievo altorių. Toliau tęsiasi šv.Kryžiaus atradimo įvykis: ant atbrailų, tabernakulio, plyšiuose mėtėsi daugybė votų - padėkos ženklų. Metų bėgyje bus atrasti dar keli. Seniausias pažymėtas 1800 metų data. Dalies votų neliko 1817 m. gaisro ir paskutinio remonto 1967 m. metu...  Votuose atsispindi padėkos už patirtą akių, kojų, rankų išgijimą, išklausytas maldas, už Apvaizdos vedimą. Labai daug širdies formos votų, kurie gali reikšti įvairias intencijas. Iš viso 114. Kurioje bažnyčioje tiek rasi? Nebent Trakuose, Aušros Vartuose... Kodėl jie buvo išmėtyti, kas taip pasielgė?

Šv.Kryžiaus atradimo įvykį Vandžiogaloje pratęsia vietinių ir apylinkės senbuvių liudijimai, dar gyvena patirtų stebuklų ir išgijimų tiesioginiai dalyviai, pasakojantys apie minias žmonių, kadaise plūdusias pasimelsti prie Šv.Kryžiaus. Kai prieš II pasaulinį karą vandžiogališkiai arklių vežimais vyko į Šiluvos atlaidus, sustojo pernakvoti ūkininkų sodybose kažkur prie Raseinių. Tie stebėjosi, kad turėdami stebuklais garsią savo šventovę, keliauja ieškodami ko nepametę. Iš praeities laikų yra išlikęs pasakojimas, kad gyvendamas Kaune Adomas Mickevičius vieną vasarą iš Kauno pėsčias atėjo pasimelsti prie Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje. Tai nėra neįprasta, nes kelis šimtmečius egzistavo piligrimystės į Vandžiogalą tradicija, kuomet kauniečiai pėsti ar važiuoti atvykdavo pasimelsti būtent čia.

Maža to, vartant Vandžiogalos parapijos archyvus, rasti vizitacijos, kurią 1856 m. atliko vysk.M.Valančius, dokumentai, kuriuose yra rašoma lenkų kalba,  kad altoriuje yra malonėmis garsėjanti Nukryžiuotojo skulptūra (figura Ukrzyžowanego lakami slynąca).

Panašus liudijimas atsikartoja ir vėlesniuose vizitacijos aktuose, rašytuose rusų kalba. Juose jis vadinamas „čiudotvornyj“.

Šv.Kryžiaus atradimas įvyko naujojo klebono, nemažos dalies parapijiečių, ypač vietinių lenkų širdyse. Vandžiogaliečiai prisidėjo prie šią vasarą vykusio presbiterijos perdažymo ir altoriaus sutvarkymo. Paskutinį kartą remontas čia vyko prieš 50 metų, todėl bažnyčia yra labai prastos būklės. Netrukus į altorių bus grąžintas restauruotas Kryžius, kad ateities kartoms būtų išsaugota brangi katalikiškojo tikėjimo, praeities kartų maldingumo ir antgamtinėmis malonėmis garsi vertybė, į tikėjimą, viltį ir meilę kelsianti ateities kartas.

Kada šią šventenybę atras Kauno arkivyskupija ir Kauno rajono valdžia? Rajone kyla didžiausios sporto salės ir šalia leidžiama griūti senosioms sakralinėms vertybėms­. Ypač dabartinio Rajono mero ir socialdemokratų valdymo metais parapijos infrastruktūra atsidūrė prie totalaus sunaikinimo. Pažadai peraugo į atvirą begėdišką melą, abejingumas pasiekė cinizmo aukštumas. Rezultatas – pačiame Lietuvos centre nykstanti šventovė.

Šv.Elena atpažino Kristaus kryžių per ligonio išgydymo stebuklą. Vandžiogalos Nukryžiuotasis yra atpažįstamas ir jo šlovė įrodoma gausiais stebuklų liudijimais, išklausytomis maldomis. Rugsėjo 16-ąją, sekmadienį, 9 ir 10 val. Vandžiogalos bažnyčioje vyks Kryžiaus išaukštinimo iškilmės, į altorių bus gražinta Vandžiogalos šventenybė. Tegul toliau tęsis jos atradimas, tegul žinia nuvilnys ir malonė perkeis suvargusį Vandžiogalos, Kauno rajono ir arkivyskupijos veidą.

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes