Kartais vienas pageltęs popieriaus lapas gali papasakoti daugiau nei storos istorijos knygos.
Šventasis Raštas byloja: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, ir nieko slapta, kas netaptų žinoma ir neišeitų aikštėn“ (Lk 8,17). Metai bėga, keičiasi kartos, tačiau ši Evangelijos išmintis visada pasitvirtina – anksčiau ar vėliau praeities liudijimai vėl prabyla.
Kartą mano rankose atsidūrė būtent toks dokumentas – 1949 metais ranka parašyta darbo sutartis. Joje Vandžiogalos parapijietė Zofija Mordasienė pasirašo susitarimą su tuometiniu Vandžiogalos katalikų bažnyčios klebonu kunigu P. Jasenskiu ir įsipareigoja eiti parapijos varpininkės pareigas.

Sena, juodai balta, praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje daryta nuotrauka. Joje – pagyvenusi moteris, bažnyčios tarnautoja Stefanija Stalmašinskienė, ant rankų laikanti kūdikį ir pasipuošęs šių eilučių autorius. Jie ką tik tyliai, paslapčia bažnyčioje pakrikštijo dar vieną vaikelį – tapo jo krikšto tėvais. Tokių krikštų tais laikais buvo ne vienas.
Kodėl visa tai vyko slapta? Kur buvo kūdikio tėvai ir artimieji?
Krikštas – viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia, pirmasis ir svarbiausias Kristaus įsteigtas sakramentas. Tai gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir gimtosios nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi tikimės susitikti kaip vienos mylinčios šeimos nariai.

Įsibėgėjant Gavėniai, belaukiant didžiosios mūsų Išganytojo Jėzus Kristus Prisikėlimo šventės, natūraliai norisi pritilti. Nurimti. Sustoti. Šis laikas kviečia atsigręžti į Jo Kančios ir Kryžiaus kelią, į tylų skausmo ir meilės slėpinį, kuriame telpa visa žmogaus istorija.
Tačiau šių dienų žmogui nėra lengva sulėtinti kasdienybės tempą. Gyvename skubėdami, paskendę rūpesčiuose ir pareigose, dažnai pamiršdami paklausti savęs: dėl ko visa tai? Gavėnia primena – verta sustoti ir pamąstyti apie savo ir artimojo gyvenimo prasmę, apie mūsų Dangiškojo Tėvo artumą, apie Viešpaties Kančią, Prisikėlimą ir amžinojo gyvenimo viltį, nepavaldžią laikui.

5.5. Švietimas 
Po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Vandžiogalos parapijos ir valsčiaus teritorijoje ėmė sparčiai plėstis pradinių mokyklų tinklas. Iki tol veikė tik viena mokykla, įsikūrusi greta Vandžiogalos miestelio, vadinama Cerkovno prichodskaja škola.³⁷⁵ 
Yra žinoma, kad 1921 m. Vandžiogalos mokykloje vedėjo ir mokytojo pareigoms buvo paskirtas Petras Barniškis. Tuo metu mokyklos būklė buvo itin prasta: stogas kiauras, krosnys apgriuvusios, langai be antrų rėmų. Po kelerių metų, mokytojo iniciatyva, pastatas buvo suremontuotas.³⁷⁶ 

Dangiras Mačiulis
Lietuvos istorijos institutas
Anotacija 
Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais lietuvių politinis elitas siekė lietuvių kalbos dominavimo visose viešojo gyvenimo srityse – tarp jų ir bažnyčiose. Pasitaikydavo ir konfliktų dėl kalbos vartojimo katalikų bažnyčiose pamaldų metu – etniniu požiūriu mišriose parapijose ginčytasi dėl to, kokia kalba turi dominuoti per pamaldas. Katalikų parapijose ginčytasi dėl lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo pamaldose. Straipsnyje nagrinėjamas konfliktas dėl lenkų ir lietuvių kalbų vartojimo pamaldų metu Vandžiogalos katalikų parapinėje Švč. Trejybės bažnyčioje 1918–1940 metais, kurios bendruomenėje absoliučiai dominavo lenkiškai kalbantys tikintieji.

Sekmadienį, sausio 25 dieną, Vandžiogaloje buvo paminėtos 1863 metų Sausio sukilimo 163-iosios metinės. Ryte, 9 valandą, Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje lenkų kalba buvo aukojamos šv. Mišios už 1863 metų sukilimo dalyvius ir jų rėmėjus.
Daugelis lenkų bajorų giminių, gyvenusių Vandžiogalos krašte, buvo aktyviai įsitraukę į kovą už nepriklausomybę, vedami šūkio „Už mūsų ir jūsų laisvę“, ir dalyvavo Sausio sukilime. Numalšinus sukilimą, jų likimai buvo tragiški: vieniems skirta mirties bausmė, kiti su šeimomis ištremti į Sibirą, kur daugelis ir baigė savo gyvenimą. Jų turtas buvo konfiskuotas, namai sudeginti. Net visas Ibėnų kaimas, esantis mūsų parapijoje, buvo sunaikintas iki pamatų.

Kauno miesto muziejaus administracijos kvietimu sausio 21-osios pavakarę Vandžiogalos lenkų bendruomenės nariai lankėsi Kauno miesto muziejaus padalinyje – istorinėje Kauno rotušėje, kur vyko Kauno miesto muziejaus padėkos vakaras.
Prieš renginį pasinaudojome proga pakilti į rotušės bokštą ir aplankyti čia veikiančias parodas „Miesto atmintis“ bei „Šėšėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“. Ypač didelį įspūdį paliko lenkų tapytojo Martyno Zaleskio paveikslas „Kauno vaizdas“, nutapytas 1845–1846 metais – jautrus ir istoriškai vertingas miesto atspindys.
Į padėkos vakaro dalyvius sveikinimo žodžiu kreipėsi Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedelis.

Prieš 163 metus, 1863-ųjų Sausio sukilimo išvakarėse, į Vandžiogalos miestelį atvyko Kauno gubernijos Kauno policijos valdybos pareigūnai – pristavai. Aikštėje priešais bažnyčią jie dalijo iš pamaldų išeinantiems miestelio gyventojams oficialius pranešimus. Juose buvo nurodyti 1863 metais išleisto Baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys bausmes asmenims, kurie dykinėja, elgetauja ar kitaip kelia įtarimų, pastebėti klajojantys po guberniją. Pareigūnai įsakmiai ragino gyventojus apie tokius asmenis nedelsiant pranešti policijai.
Tokio pat turinio skelbimų lapeliai buvo klijuojami ant miestelio tvorų, taip pat ir ant bažnyčios varpinės. Tai liudijo augantį valdžios nerimą ir pastangas suvaldyti suaktyvėjusį žmonių judėjimą bei nuotaikas.

Lenkijos Respublikos Senatas paskelbė 2026 metus Palaimintosios Motinos Elžbietos Rožės Marijos grafaitės Čackos metais. Ji buvo lenkų tiflologijos pradininkė, visą savo gyvenimą paskyrusi pagalbai neregiams – įkūrė Neregių globos draugiją bei Pranciškonių Kryžiaus tarnaičių seserų kongregaciją. Šio nutarimo tikslas – pagerbti jos išskirtinį palikimą ir atkreipti dėmesį į neregių poreikius.
Palaimintoji Motina Elžbieta Rožė Marija grafaitė Čacka gimė 1876 m. Būdama 22 metų ji neteko regėjimo, tačiau nepaisydama šios negandos pasišventė tarnystei kitiems. Ji sukūrė sisteminę neregių globą – įsteigė mokyklą, biblioteką, globos namus ir profesines dirbtuves, suburdama centrą Laskuose, netoli Varšuvos. Ji buvo tiflologijos – mokslo apie neregius – pionierė ir Pranciškonių Kryžiaus tarnaičių seserų kongregacijos įkūrėja.