Šią savaitę su darbo vizitu Vandžiogaloje lankėsi mūsų bičiulis iš Varšuvos, intelektualas, istorikas, humanitaras, keliautojas, fotografas ir publicistas dr. Jan Skłodowski.
Daktaras Jan Skłodowski yra knygos „Cmentarze na Żmudzi – polskie ślady przeszłości Obojga Narodów“ („Žemaičių kapinės – lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“) autorius. Jis toliau tęsia savo misiją ieškodamas ir registruodamas lenkų kapavietes istorinio senosios Liaudos krašto kapinėse. Keletui dienų apsistojęs Lenkų bibliotekoje Vandžiogaloje, mūsų bičiulis iš Varšuvos vandžiogaliečiams lenkams suteikė išskirtinę galimybę susipažinti su jo naujausiais atradimais, taip pat su darbais įamžinant istorinį Abiejų Tautų respublikos paveldą ir palikimą Lietuvoje ir Lenkijoje.

2020-2021 mokslo metais žinių siekti ir jas gilinti Vandžiogalos sekmadieninėje lenkų kalbos mokyklėlėje pareiškė norą 12 mokinių nuo septynerių iki šešiolikos metų amžiaus.

Antrąjį rugsėjo sekmadienį dalis jų susirinko Lenkų bibliotekoje į pirmąją pamoką. Lenkų kalbos mokyklėlės mokytoja Leonija Petrauskaitė su stropiausiais mokiniais aptarė šių mokslo metų mokymosi planą, uždavinius ir siekius. Mokiniai pasakojo, kaip jie praleido vasaros atostogas, prisiminė praėjusių mokslo metų gražiausias ir įsimintiniausias akimirkas.

Monstrancija – vienas brangiausių ir meniškiausių katalikų bažnyčios liturginių reikmenų. Monstrancijoje įdėta Ostija (Švenčiausiasis Sakramentas). Jis yra išstatomas bei garbinamas per iškilmingas pamaldas ir procesijas. Po praeito šimtmečio 6 – 8 dešimtmečių vagysčių, kurių metu iš Švč. Trejybės bažnyčios buvo pavogtos monstrancijos, įsigyta kuklesnė, naudota ir ne kartą taisyta monstrancija. Ji tarnavo apie pusę amžiaus, bet šiais metais, per Žolinės atlaidus, įstrigus tabernakulyje, lūžo jos viršutinė dalis – bokštelis su kryžiumi. Reikėjo nedelsiant tvarkyti Švč. Sakramento buveinę, sulūžusį meniškiausią bažnyčios liturginį pasididžiavimą. Supratome - reikia gero specialisto rankų.

Nešiojami procesiniai altorėliai – tai puikūs maldingumo, dailės ir drožybos paminklai Vandžiogaloje. XVIII – XX amžiuje jie dažnai buvo naudojami kaip reikmuo šventinių procesijų metu kartu su bažnytinėmis vėliavomis ir kitais atributais. Jie dviejų arba keturių žmonių buvo nešami aplinkui bažnyčią. Ant jų, papuoštų devintinėse – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėse - buvo pagerbiamas Švč. Sakramentas, išneštas į viešą erdvę, skaitomos evangelijos.

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios nešiojami altorėliai yra skirtingų stilių ir formų.

„Keliautojo tikslas niekada nesti vieta, bet dalykų matymas kitomis akimis“ - rašė Henri Miller. „Jazztravel“ tai – „Litaura“ kelionių organizatorius, kurio tikslas yra išskirtinių asmenybių, žinomų ir pripažintų savo srities profesionalų dėka atverti kelionių mėgėjams dar neatrastas vietas, supažindinti su šalies specifika ir autentika, atrasti pasaulį kitaip. Visa tai įgyvendinti kelionių agentūrai padeda gidas, istorijos mokslų daktaras, LDK instituto direktorius, doc. Rūstis Kamuntavičius.

Ar daug provincijos miestelių gali pasigirti ekskursijomis, kurias į juos organizuoja kelionių agentūros? Tikriausia nedaug.

,,Niekuo nesidomėdamas prarandi ir atmintį”, - perspėja mus Johanas Volfgangas Gėtė.  Atmintis ne tik padeda pagerbti praeitį, bet ir perspėja, moko lyginti, vertinti žmones, jų gerumą. Prabėgo jau daugiau nei 30 metų nuo tragiško įvykio, kurį sunku pamiršti, kuris išliko atmintyje. 1988 metais rugpjūčio mėnesį, po Žolinės atlaidų, grįžome kartu su parapijos klebonu kunigu P.Gaižausku iš miesto ir prieš bažnyčią ant neštuvų pamatėme pastatytą karstą. Diena buvo karšta, todėl iš tolo pasitiko mus stiprus specifinis žmogaus lavono kvapas. Karstą atlydėję žmonės pasakė, kad tai Kleopo Binevičiaus (Kleofas Biniewicz) palaikai.

Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena) - gyvybės, gyvenimo, žiedų šventė. Kartu tai - gražus, tinkamas laikas tautiečiams ir svečiams susitikti, pabendrauti, pasidalyti naujienomis, įspūdžiais ir kartu pasilinksminti. Vandžiogaliečiai lenkai kasmet rengia šventinį tautiečių susitikimą: kviečia svečius, ruošia šventinę programą ir vaišes.

Mes palaikome senąsias, iš amžių glūdumos atėjusias tradicijas, kurios byloja, kad per Žolinę jau XVIII amžiaus pabaigoje į Vandžiogalos miestelį gausiai rinkdavosi mūsų tautiečiai iš įvairių bajorkiemių, vienkiemių ir kitų vietų. Jie visi kalbėjo ir meldėsi lenkų kalba. Tais laikais pamaldos Švč. Trejybės bažnyčioje tęsėsi ilgai.

Nuo seniausių laikų Žolinė Vandžiogaloje yra didelė šventė vietiniams miestelio gyventojams, svečiams ir piligrimams.

Rugpjūčio 15 d., šeštadienio rytą, į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią rinkosi žmonės – svečiai ir piligrimai iš aplinkinių miestų ir rajonų. Galima buvo išgirsti juos kalbančius ir bendraujančius lenkų kalba. Kas ir kodėl šiuos žmones traukia į Vandžiogalą? Manau, pirmiausia jų protėvių, nuo amžių čia gyvenusių ir tebegyvenančių, atmintis, dvasios bendrystė, noras dar ir dar kartą sugrįžti, susitikti ir prisiminti. Jie išsaugojo tikėjimą, išlaikė gražias tradicijas.

Visą savaitę prieš didžiąją Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventę, Žolinės atlaidus, pilietiški, aktyvūs Vandžiogalos parapijos lenkai intensyviai dirbo ir rūpinosi, kaip geriau paruošti ir gražiau papuošti savo šventovę.

Vakarais į bažnyčią rinkdavosi Vandžiogalos Lenkų kalbos Sekmadieninės mokyklėlės mokinės repetuoti gėlių barstymo ceremoniją. Nedelsiant reikėjo tvarkyti procesijoms skirtą baldachimą, kuris buvo dar sovietmečiu nekokybiškai pagamintas ir laikui bėgant suiro, prie jo teko nemažai paplušėti.