Šv. Velykos – didžiausia krikščionių šventė, skelbianti džiugią žinią apie Kristaus Prisikėlimą iš numirusių po Jo nukryžiavimo. Tai įvyko trečiąją dieną po Jo mirties – kaip pergalės prieš mirtį ir nuodėmę ženklas.
Balandžio 5-osios sekmadienio rytą į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią gausiai rinkosi miestelio ir aplinkinių vietovių tikintieji. Šiais metais prie jų prisijungė ir Labūnavos krašto žmonės – dėl avarinės Labūnavos Šv. Apvaizdos bažnyčios būklės jie atvyko į Vandžiogalą drauge švęsti didžiosios katalikų šventės – Kristaus Prisikėlimo.

Prisikėlęs Kristus mums dovanoja atgaivą,
džiaugsmą, Šv. Velykų ryto nuojautą.
Tegul bundanti žemė gaudžia Prisikėlimo varpais,
nešdama Jums
Gerumo, Vilties ir Atpirkimo džiaugsmą!
            
    Linki Vandžiogalos lenkai

Didžiosios savaitės Tridienio Šv. Mišios ir apeigos Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje:
Balandžio 2 d. Didysis ketvirtadienis – 18.00 val.
Balandžio 3 d. Didysis penktadienis – 18.00 val.
Balandžio 4 d. Didysis šeštadienis – 18.00 val.
Balandžio 5 d. Sekmadienis – Kristaus Prisikėlimas (Velykos) – bendros iškilmingos Šv. Mišios abiems, lietuvių ir lenkų, bendruomenėms bus aukojamos 10.00 val.

Kovo 29 diena - Verbų sekmadienis – Viešpaties kančios sekmadienis.
Šv. Mišios Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje vyks:
9 val. Šv. Mišios lenkų kalba.
Verbų sekmadienio procesija.
10 val. Šv. Mišios lietuvių kalba.
Bus šventinamos verbos.
Šeštasis gavėnios sekmadienis, juo prasideda Didžiosios savaitės liturginės apeigos.

Kovo 22-ąją, penktąjį Gavėnios sekmadienį, Vandžiogala vėl sulaukė ypatingo svečio – čia viešėjo mūsų bičiulis, aktorius, renginių organizatorius, žinomas visuomenininkas Jan Brzozecki iš Elblongo (Lenkija). Tai ne pirmasis jo apsilankymas: su šiuo žmogumi mus sieja ne tik graži draugystė, bet ir bendros šaknys – jo protėviai kilę iš mūsų krašto.
Tokie sugrįžimai niekada nebūna atsitiktiniai. Jie kupini atminties, pagarbos ir gyvo ryšio su vieta, kuri, nors ir nutolusi geografiškai, išlieka artima širdžiai.
Kaip jau tapo gražia tradicija, svečias atvyko ne tuščiomis. Artėjant šv. Velykoms, jis pradžiugino Vandžiogalos sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokinius – atvežė jiems knygų ir saldumynų.

Laikai keičiasi. Keičiasi žmonių kasdienybė, jų papročiai ir net mąstysena. Beveik visose gyvenimo srityse vykstančios reformos paliečia ir tai, kas ilgus šimtmečius atrodė nepajudinama – Bažnyčios gyvenimą. Kadaise joje skambėjusios maldos būdavo ilgos, iškilmingos, kupinos sakralios didybės. Jos tarsi atverdavo tikintiesiems Dievo galybės slėpinį ir suvienydavo minias žmonių bendroje maldoje, kurioje kiekvienas jausdavosi mažytė, bet reikšminga didžiosios bendruomenės dalis.
Šiandien vis dažniau pabrėžiamas asmeninis tikėjimas – tylus ir vidinis žmogaus dialogas su Dievu. Todėl daugelis maldų ir apeigų tapo trumpesnės, santūresnės, paprastesnės.

Kartais vienas pageltęs popieriaus lapas gali papasakoti daugiau nei storos istorijos knygos.
Šventasis Raštas byloja: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, ir nieko slapta, kas netaptų žinoma ir neišeitų aikštėn“ (Lk 8,17). Metai bėga, keičiasi kartos, tačiau ši Evangelijos išmintis visada pasitvirtina – anksčiau ar vėliau praeities liudijimai vėl prabyla.
Kartą mano rankose atsidūrė būtent toks dokumentas – 1949 metais ranka parašyta darbo sutartis. Joje Vandžiogalos parapijietė Zofija Mordasienė pasirašo susitarimą su tuometiniu Vandžiogalos katalikų bažnyčios klebonu kunigu P. Jasenskiu ir įsipareigoja eiti parapijos varpininkės pareigas.

Sena, juodai balta, praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje daryta nuotrauka. Joje – pagyvenusi moteris, bažnyčios tarnautoja Stefanija Stalmašinskienė, ant rankų laikanti kūdikį ir pasipuošęs šių eilučių autorius. Jie ką tik tyliai, paslapčia bažnyčioje pakrikštijo dar vieną vaikelį – tapo jo krikšto tėvais. Tokių krikštų tais laikais buvo ne vienas.
Kodėl visa tai vyko slapta? Kur buvo kūdikio tėvai ir artimieji?
Krikštas – viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia, pirmasis ir svarbiausias Kristaus įsteigtas sakramentas. Tai gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir gimtosios nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi tikimės susitikti kaip vienos mylinčios šeimos nariai.

Įsibėgėjant Gavėniai, belaukiant didžiosios mūsų Išganytojo Jėzus Kristus Prisikėlimo šventės, natūraliai norisi pritilti. Nurimti. Sustoti. Šis laikas kviečia atsigręžti į Jo Kančios ir Kryžiaus kelią, į tylų skausmo ir meilės slėpinį, kuriame telpa visa žmogaus istorija.
Tačiau šių dienų žmogui nėra lengva sulėtinti kasdienybės tempą. Gyvename skubėdami, paskendę rūpesčiuose ir pareigose, dažnai pamiršdami paklausti savęs: dėl ko visa tai? Gavėnia primena – verta sustoti ir pamąstyti apie savo ir artimojo gyvenimo prasmę, apie mūsų Dangiškojo Tėvo artumą, apie Viešpaties Kančią, Prisikėlimą ir amžinojo gyvenimo viltį, nepavaldžią laikui.