Kiekvienas susitikimas su tautiečiais visada būna šventinis įvykis. Ir šią savaitę į pažintinę kelionę po Lietuvą išsiruošę mūsų tautiečiai iš Lenkijos Varmijos Mozūrijos krašto svečiavosi Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje.
Apie mus, čia esančius, jie sužinojo iš mūsų bičiulių, „Erelio ir Vyties brolijos“ motocikininkų, su kuriais vienas iš atvykusių svečių neperseniausiai grįžo iš „Pietinio“ brolijos motociklininkų reido po Ukrainą, Moldovą ir Rumuniją „Cecora – Chocin“. Ten su kitais motociklininkais lankė įvairias istorinės atminties mūšių vietas, taip prisimindami ir pagerbdami karvedžius – didįjį Lietuvos etmoną Joną Karolį Chodkevičių (Jan Karol Chodkiewicz) ir didįjį Karūnos hetmaną Stanislovą Žolkevskį (Stanisław Żołkiewski), paminėdami jų 400-ąsias pergalių ir žūties metines.

Ne vienerius metus stebina nuolatinis Vandžiogalos Lenkų bibliotekos skaitytojas, mūsų žemietis, Lietuvos chemikas, fizikinės chemijos hab. mokslų daktaras profesorius Andrejus Edvardas Ancuta. Profesorius Andrejus Edvardas Ancuta kilęs iš Vandžiogalos. Jo giminė – senieji mūsų krašto bajorai - čia valdė žemes ne vieną šimtmetį, buvo susigiminiavę su kitomis garsiomis šio krašto žemių ir dvarų valdytojų šeimomis, todėl gerbiamas profesorius jaučia didelę pagarbą ir nostalgiją Vandžiogalai.
Praėjusį sekmadienį viešėdamas Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje jis padovanojo neseniai išleistą knygą, svarbų Jonavos istorijos šaltinį „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“.

1768 metais kurtos Baro konfederacijos tikslas – kovoti prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Konfederacija skelbėsi ginanti valstybinį savarankiškumą. Konfederatų kariuomenę sudarė bajorai, didikai, prie jų prisijungę miestiečiai bei valstiečiai. Lietuvoje konfederatų pusėje aktyviai veikė grafas Simonas Kosakovskis (Szymon Korwin - Kossakowski), didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (Michzał Kazimierz Ogiński), Kauno pavieto pakamaris Dominykas Medekša (Dominik Medeksza), jo sūnus Teodoras Medekša (Teodor Medeksza), kuris buvo baigęs Varšuvos kadetų korpusą, turėjo leitenanto laipsnį...

Neseniai įvykęs susitikimas su bajorų Jagelavičių giminės atstovais buvo be galo įdomus. Jis praturtino mūsų žinias apie bajorus Jagelavičius (Jagełłowicz), gyvenusius mūsų apylinkėse. Paaiškėjo, kad viena šios giminės šaka iš savo tėvonijos žemių, kurios buvo aplink Bielską, Bialystoką, Gardiną, XVI amžiaus pradžioje persikėlė į Trakų vaivadiją, kur ilgus šimtmečius valdė žemes Vandžiogalos apylinkėse: Preišiogalą, Pėdžius, Boniškius ir kitas. Pagal surinktą archyvinę medžiagą surasti konkretūs pėdsakai, liudijantys, kad XVIII amžiaus pradžioje Preišiogalos dvarą valdė Mykolas Jagelavičius (Michał Jagełłowicz).

Nepasiklysti keliaujantiems piligrimams ieškant Dievo artumo, Jo malonės šaltinių, laiko ženklų, nuo amžių įspaustų gilių rėžių ąžuolo medyje ir žmonių širdyse, padėkos vaizdiniuose, dar gyvų liudytojų ar tokius prisimenančių žmonių pasakojimuose ir liudijimuose apie čia vykusius ir tebevykstančius ypatingus įvykius, reiškinius, perspėjimus, atsivertimus, pagijimus nuo fizinių ir dvasinių ligų visada padeda vandžiogaliečiai lenkai.

Nors šių laikų Vandžiogalos vietovė ir jos Švč. Trejybės bažnyčia nėra įtrauktos į žemėlapius kaip piligrimų lankytina vieta, bet apie ją nuo amžių žmonių iš lūpų į lūpas perduodama žinia nėra užmiršta.

Šeštadienį, birželio 26 dieną, Vilniuje, Lenkų kultūros rūmuose, įvyko XIV Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas. Jo tikslas – išrinkti naują organizacijos pirmininką ir tarybą eilinei trejų metų kadencijai.
Į suvažiavimą atvyko 378 delegatai iš visų organizacijos skyrių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, tarp jų - ir vandžiogaliečiai. Atvyko ir svečių: Lenkijos ambasados Vilniuje konsulė Irmina Szmalec, Vilniaus ir Vilnijos krašto mylėtojų draugijos pirmininkas Józef Szylejko. Visi suvažiavimo dalyviai sugiedojo Lietuvos himną ir „Rotą“, dar vadinamą Vilniaus krašto lenkų himnu. Delegatus pasveikino ir palaimino Vilniaus Šv. Dvasios parapijos klebonas kun. Tadeusz Jasiński.

Trečiadienį, Joninių vakare, pro Vandžiogalą praūžė škvalas: stiprus lietus ir vėjas laužė šventoriaus medžių šakas, kurios krito žemėn ant apačioje stovinčių paminklų ir tvorelių.

Dar vieno laimingo atsitiktinumo dėka nulūžusi didelio medžio šaka tik per plauką nekliudė Milošų šeimos kapavietėje stovinčio paminklo. Šaka nukrito, kliudydama kapavietės tvorą. Šios kapavietės paminklai ir tvora yra ne kartą stipriai nukentėję nuo vėjo nulaužtų krintančių ant jų medžio šakų. Vandžiogaliečiai lenkai daug sykių parodė iniciatyvą: šalino ne vieną medį, augusį kapavietės viduje, kurie kėlė didelę grėsmę čia esantiems paminklams.

Po užsitęsusios pandemijos, karantinų suvaržymų vėl atsinaujina pažintinės kultūrinės kelionės su „JazzTravel“ – „Litaura“ kelionių agentūra ir nepakartojamu šių išskirtinių kelionių sumanytoju ir vedliu doc. istorijos mokslų daktaru, LDK instituto direktoriumi Rūsčiu Kamuntavičiumi.

Praėjusio šeštadienio pavakarę nemaža išskirtinių kelionių po Lietuvos provinciją mėgėjų grupė iš įvairių Lietuvos miestų atvyko tiesiai iš Telšių į Vandžiogalą. Keliautojų tikslas – aplankyti vietovę, esančią Lietuvos centre, kur iki šiol gyvena lenkai, kurie šimtą metų neturėjo savo mokyklų ir vis dar nori išlikti tais ypatingais Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečiais, kalbančiais ta pačia Liaudos krašto lenkų kalba, kaip ir jų žemietis, Nobelio premijos laureatas poetas Czesław Miłosz (Česlovas Milošas).