Lapkričio 11-osios vakarą Lenkų kultūros rūmuose Vilniuje tvyrojo ypatinga iškilmingumo ir bendrystės dvasia. Čia susirinkę tautiečiai, tarp jų ir vandžiogaliečiai lenkai, minėjo vieną svarbiausių Lenkijos valstybės istorinių datų – nepriklausomybės 107-ąsias metines.
Šventės dalyvius šiltai pasveikino Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Grzegorzas Marekas Poznańskis. Savo kalboje jis priminė, kad ši diena skatina mintimis sugrįžti į praeitį, į laikus, kai po ilgų kovų ir pasiaukojimo Lenkija vėl atgimė kaip laisva valstybė. Diplomatas pabrėžė, jog laisvė – tai brangi vertybė, perduodama iš kartos į kartą ir saugoma visų lenkų širdyse.

Vandžiogala, lapkričio 9-oji. Lenkijos nepriklausomybės 107-ųjų metinių išvakarės miestelį pasitiko ramus, vėsus rytas, tačiau jo rimtį greitai užpildė gyvybinga bendruomenės dvasia. Visi ankstesnės dienos tradicinio vandžiogaliečių lenkų istorinės atminties reido po Kauno ir Liaudos kraštą dalyviai – mūsų tautiečiai iš Žemutinės Silezijos vaivadijos pietvakarių Lenkijoje, Vandžiogalos Sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai ir kiti miestelio žmonės – 9 valandą susirinko į senąją Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią šv. Mišioms lenkų kalba.
Neatsitiktinai šis rytas prasidėjo iškilmingu jaunimo žygiu – svečių organizacijų ir mokyklų vėliavos išdidžiai plazdėjo jų rankose, kai jie žengė bažnyčios nava link didžiojo altoriaus.

Vandžiogala, lapkričio 8 d. – Lenkijos nepriklausomybės 107-ųjų metinių išvakarėse į Vandžiogalą atvyko didelė tautiečių grupė iš pietvakarių Lenkijos –Žemutinės Silezijos vaivadijos. Šis kraštas garsėja turtinga istorija, vaizdingais kraštovaizdžiais ir gausiais kultūros paminklais.
Didžiąją dalį svečių sudarė įvairių vaivadijos mokyklų moksleiviai ir jų mokytojai – savanoriai, jau ne vienerius metus dalyvaujantys kilnioje akcijoje „Mogiły pradziadów ocal od zapomnienia“ („Išsaugok nuo užmaršties savo protėvių kapus“). Šie jaunuoliai yra tvarkę lenkų kapus Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje ir kituose kraštuose, taip išreikšdami pagarbą tautos istorijai bei atminimui.
Kartu su jaunimu į Vandžiogalą atvyko ir TV Polonia laidos „Wschód“ kūrybinė grupė, vadovaujama redaktorės ir žurnalistės Grażynos Orłowskos-Sondej.

Išlydėti Vandžiogalos varpų gaudesio, Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai leidosi Pajieslio link.
Rytas buvo apsuptas rūko ir tylos. Pilka dulksna gaubė laukus, o autobusai, lyg lėti laivai, plaukė per miglotą lygumą. Kelias vinguriavo tarp medžių, žvyru ir duobėmis, tarsi norėdamas patikrinti keliautojų ryžtą. Už langų slinko vėlyvo rudens peizažas – pilkšvas dangus, šlapios dirvos, reti lapai ant nuogų šakų. Visa tai kūrė nuotaiką, primenančią susikaupimą ir pagarbą istorijai, į kurią tądien buvo žengiama.
Kelionės tikslas – Pajieslys. Nedidelis kaimas prie Jiesios upelio žiočių, ten, kur ši susitinka su Šušvės vandenimis.

Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai iš Pajieslio leidosi į kelionę Šventybrasčio link. Tai buvo kelias ne tik per mūsų krašto žemes, bet ir per istorines atminties erdves – vietas, kuriose susipina Lietuvos ir Lenkijos kultūros, žmonių likimai ir senųjų giminės linijų atgarsiai.
Pravažiavus Kėdainių miestą, menantį Radvilų klestėjimo epochą, iš rūko tarsi išplaukė barokinė Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Apytalaukis – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, nuo XV amžiaus priklausiusi žymioms lenkų bajorų giminėms: Šiukštoms, Karpiams, Tiškevičiams, Zabieloms. Jų atstovai ne kartą stovėjo prie svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos sprendimų slenksčio.

Iš Šventybrasčio išvykome jau prietemai tyliai nusileidžiant ant laukų ir kelių. Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai šįkart pasidalijo į dvi kryptis: viena grupė pasuko Vandžiogalos link, kita – drauge su Lenkijos TV „Polonia“ laidos „Wschód“ kūrybine grupe – dar norėjo aplankyti istorinius Žeimius.
Prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios mus pasitiko bičiulis Artūras Narkevičius – šiame krašte itin gerbiamas kraštotyrininkas, medžio drožėjas ir vietos istorijos metraštininkas. Jis šiltai ir įtaigiai pasakojo atvykusiems svečiams apie miestelio kelią per šimtmečius, apie čia gyvenusias įvairių tautybių bendruomenes, jų siekius, kovas ir ne visada lengvus likimus.

Kai rudens vėjai pradeda šiaušti medžių lapus, o dienos tampa trumpesnės už naktį, Lietuvoje ima rusenti ypatinga šviesa – žvakių liepsnelių jūra kapinėse. Tai metas, kai sustoja kasdienybės šurmulys, kai mintys ir širdys grįžta prie tų, kurie jau iškeliavo anapus. Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpis – tai mūsų tautos atminties ir dvasinio ryšio su praeitimi simbolis.
Tačiau šiandien, kai į kapines atvykstame automobiliais ir uždegame žvakes nuo žiebtuvėlio, verta prisiminti, kaip šias šventes išgyveno mūsų tėvai ir seneliai – dar ano šimtmečio septintajame dešimtmetyje.
Atmintyje gyvas paprastumo grožis. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia anuomet buvo pilna žmonių nuo ankstyvo ryto.