1817 metais per Vandžiogalos miestelį praūžė didžiulis gaisras. Sudegė miestelis, sudegė ir jame esanti medinė Švč. Trejybės bažnyčia. Kadangi ji nuo labai senų laikų buvo plačiai išsidėsčiusios Vandžiogalos parapijos centras, parapija tik vėlesniais laikais dar suskilo į Babtų ir Labūnavos parapijas, todėl pamaldūs, dievobaimingi parapijiečiai nedelsdami ėmėsi nelengvos misijos –atstatyti šventovę.

Laikai buvo nelengvi: kraštas pavergtas carinės Rusijos imperijos, dar nepanaikinta baudžiava. Atsvara – tikėjimo stiprybė. Todėl mylintiems Dievą geros valios žmonėms jokios kliūtys nebaisios.

Ar žinote, kad raugintuose kopūstuose gausu vitaminų A, B, C, K, PP, flavonoidų, mikroelementų? Jie išsiskiria tuo, kad labai ilgai negenda ir  geba išsaugoti jau minėtą vitaminą C, kuris yra puikus gelbėtojas nuo avitaminozės, stiprina imunitetą, gražina odą? Sakinys primena reklamą, bet šeštadienis - ta diena, kai Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje buvo raugiami vis didesnį populiarumą čia įgyjantys kopūstai „Liaudanskie“. Paragavę bibliotekos skaitytojai ir svečiai sako: kopūstai yra išskirtiniai. Kartą paragavęs, to skonio nepamirši niekada. Tebūnie reklaminis receptas...

Dvi šio gražaus rudens šventines dienas miestelio gyventojai ir atvykę aplankyti savo mirusiųjų artimųjų, giminių kapų išsibarstę po įvairiausias Lietuvos vietoves vandžiogaliečiai gausiai lankė juos net keturiose mūsų parapijoje esančiose kapinėse: senajame bažnyčios šventoriuje, naujose miestelio, Pėdžių ir Gelnų. Nuo pat ryto iki vėlumos virtinės automobilių kapinių prieigose. Jūra gėlių ir žvakių. Taip buvo prisiminti ir pagerbti mirusieji.

Abi šias šventines dienas vyko ir pamaldos Švč. Trejybės bažnyčioje, lenkų ir lietuvių kalbomis buvo aukojamos Šv. Mišios visų Šventųjų ir mūsų mirusiųjų intencija.

Visų šventųjų šventė
Lapkričio 1 d. (ketvirtadienis)
9.00 val. – šv. Mišios lenkų kalba
10.00 val. – šv. Mišios lietuvių kalba
Vėlinės
Lapkričio 2 d. (penktadienis)
9.00 val. – šv. Mišios lenkų kalba
                                      10.00 val. – šv. Mišios lietuvių kalba

Vandžiogaliečiai vis dažniau kviečiami į renginius, vykstančius Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Ir praėjusio šeštadienio popietę jie atvyko į Kauną, kur pianistė Šviesė Čepliauskaitė visus kvietė kartu pažymėti Lenkijos Nepriklausomybės šimtmetį ir prisiminti Lenkijos menininkus, atlikėjus, kompozitorius, kurie buvo betarpiškai susiję su Lietuva. Čia įvyko jos koncertas – paskaita „Karolis, Emilis ir Ignacas Jonas”.

Atlikėja kreipėsi į visus klausdama, ar susirinkusieji žino, kad Varšuvos filharmonijos įkūrėjas Emilis Mlynarskis (Emil Młynarśki) buvo Beatričės Grincevičiūtės dėdė ir kelis dešimtmečius leisdavęs vasaras Ilguvos dvare, kuriame viešėdavo ir muzikuodavo žymiausi to meto muzikantai.

Vandžiogalos Lenkų bibliotekos lentynos pasipildė „naujomis“ senomis, retomis knygomis. Visos jos visada turėjo, o dabar ypač turi didelę išliekamąją istorinę vertę.Todėl tikriesiems bibliofilams, senų knygų gurmanams, perskaityti jas tiesiog būtina.

Knygos spausdintos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Varšuvoje, taip pat ir tarpukario Lietuvoje – Vilniuje ir Kaune. Tai reti įdomūs leidiniai. Visi egzemplioriai pažymėti tarpukaryje veikusių Kauno apskrityje lenkų visuomeninių organizacijų antspaudais. Jie leidžia atsigręžti ir pažvelgti į to meto lenkų švietimo ir kultūros raidą čia, Kaune ir Kauno apskrityje. Šios knygos, pasirodo, buvo Kauno lenkų švietimo draugijos „Oświata“ („Švietimas“) nuosavybė.

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia – medinė, visos sienos eglinių rąstų, tik pirmasis rąstų vainikas nuo pamatų kai kuriose vietose iš kietmedžio (ąžuolo), kitur – eglės mediena. Nuėmus medines lenteles, kuriomis apkalta bažnyčia, abiejuose jos galo šonuose buvo galima pamatyti rąstuose išpjautas angas, užmūrytas plytomis. Tarpukaryje pro šias angas buvo išvesti metaliniai kaminai iš dviejų plytinių krosnių, stovėjusių bažnyčios viduje. Šios krosnys žiemą šildė bažnyčią. Galinė dešinioji siena yra nukentėjusi, nes Antrojo pasaulinio karo metais šventoriuje sprogęs sprogmuo nuplėšė jos dalį.

Švč. Trejybės bažnyčia Vandžiogaloje pastatyta 1829 metais. Jos priekinės dalies – presbiterijos – pamatai įrengti jau nuo XV- XVI ir vėlesniais amžiais žinomu tais laikais būdu: kad būtų pakeltas nuo žemės apatinis pastato vainikas, kampuose būdavo dedama atrama ( pvz.: palaidi akmenys, medinės kaladės, pusiau skelti rąstai ir pan.).

Nuo ilgos metų naštos, buvimo žemėje supuvo ąžuolinės kaladės, pavieniai palaidi akmenys, paplauti vandens nuotekų, nuo bažnyčios stogo pasidavė nuosėdžiui ir bažnyčios presbiterijos priekis pavojingai pradėjo smegti į gruntą, atsivėrė plyšiai. Situacija, žinant bažnyčios amžių, pasidarė grėsminga.

Paskutinę šio netipiško rugsėjo savaitę net dviejų, 9 ir 10, Vandžiogalos gimnazijos klasių mokiniai apsilankė Švč. Trejybės bažnyčioje. Juos čia atvedė rusų kalbos, dailės ir technologijų mokytoja, klasės auklėtoja Ona Šiušienė. Kai kurie moksleiviai bažnyčioje lankėsi pirmą kartą. Jie per šią akademinę valandą norėjo išgirsti Švč. Trejybės bažnyčios istoriją, susipažinti su joje esančiais meno kūriniais: paveikslais, medžio drožyba, dekoro elementais, sužinoti bažnyčios remonto aktualijas.

Paprašytas pravesti pažintinę ekskursiją, šių eilučių autorius stengėsi moksleiviams įtaigiai pateikti kuo daugiau istorinių faktų ir kitos informacijos.