2011 sausio 18 d. po daugiau kaip 60 metų prievartinės sovietinės nacionalizacijos, Vandžiogalos katalikai atgavo nuosavybės teises į 1826 m. pastatytą savo bažnyčią.
Parapijos nuosavybė, kaip ir visa kita bažnytinė nuosavybė Lietuvoje, okupacinės sovietų valdžios aktais, paskelbtais 1940, 1941 ir ypač 1948 metais, buvo nacionalizuota ir perduota vietos liaudies taryboms, jų komunaliniam fondui. Tokiu būdu Vandžiogalos parapija neteko 25 ha žemės, bažnyčios pastato, varpinės, klebonijos ir špitolės.
Bažnyčios pastatas nebuvo uždarytas, tikinčiųjų bendruomenė juo naudojosi per visą sovietmetį „neatlygintinai“ ir mokėjo netipines, tūkstantines, sumas už „draudimą“. Špitolė atiduota apsigyvenimui įvairiems asmenims, o klebonija paversta ligonine, vėliau ambulatorija. Per sovietmetį bažnytinė žemė tapo užstatyta pastatais ir dabartinės Nepriklausomybės metu tapo beveik išparceliuota. Špitolės ir klebonijos pastatai jau atgauti parapijos nuosavybėn, tačiau per 50 komunizmo metų buvo nugyventi, sutrešo ir šiuo metu yra apgailėtinos padėties.
Po 20 Nepriklausomybės metų parapija pagaliau įsiteisino bažnyčios pastatą.
Kyla klausimas, kodėl reikėjo tiek laiko ir pastangų nusavintai nuosavybei susigrąžinti?
Kadangi restitucija menkai arba niekuo nepagerino kaimo parapijų turtinės būklės, jos liko vargingos, jas į dar didesnį vargą įvarė diskriminaciniai valstybės įstatymai, sovietmečiu nualintos bendruomenės ir sugadinto turto būklė, paprasčiausiai jos dažniausiai yra nepajėgios apmokėti nuosavybės sugrąžinimo išlaidų. Vien kadastrinės bažnyčios bylos parengimas Vandžiogalos parapijai kainavo 5 000 litų, nekalbant apie kitų objektų formalumus. Tai sumos, kurias Vandžiogalos tipo parapijoms reikia kaupti ne vienerius metus.
Sausio 30 d. 9 ir 10 val. Mišiose bus dėkojama Dievui už šį simbolinį įvykį, įgalinantį parapijos atgimimą.