Šalta, gili žiema sukaustė savo gniaužtuose ir nepaleidžia Vandžiogalos parapijos ir miestelio. Neseni įvykiai, atsitikę mūsų parapijos Saviečių kaime ir nuvilniję per visą Lietuvą, rodos, stipriai supurtė čia gyvenančių žmonių sąmonę. Deja, nemąžtantis šaltis sukaustė žmonių gerumą. Dvasinio šalčio paveikta valdžia nesiima jokių priemonių padėčiai keisti ir gerinti. Gyvenimas teka senąja vaga. Susidaro įspūdis, kad visi su tuo blogiu susitaikė, apsiprato...
Nelaukdami naujų nelaimių, matydami tokią padėtį, Vandžiogalos lenkų skyriaus savanoriai suskato padėti seniems vienišiems, garbaus amžiaus tautiečiams. Kai kurie iš jų dar nepasiekę, kiti jau perkopę devintą dešimtį. Padėti jiems ištverti užgriuvusį šaltį pasiryžo savanoriai. Jie kasdien rytais atneša malkų, padeda šildyti gyvenamąjį būstą, aprūpina šiltu maistu tuos, kurie neturi ir negali pasigaminti.
Praėjusį savaitgalį lankėmės Vilniuje, apžiūrėjome Lenkų institute veikiančią dr. Jan Skłodowski fotografijos parodą „Lietuviškais Witkiewiczių takais“.
Dabar žymiausias šios iš senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilusios šeimos atstovas yra Stanisław Ignacy, žinomas kaip Witkacy – dailininkas, fotografas, dramaturgas, filosofas. Garsus ir jo tėvas Stanisław – taip pat dailininkas, meno teoretikas, literatas ir pagaliau architektas, Zakopanės stiliaus, vadinamo pagal jo pavardę vitkevičišku, kūrėjas. Jų šešėlyje lieka kiti taip pat žymūs Witkiewicziai – Jan Prosper (Stanisławo dėdė), šeimoje vadintas Valenrodu arba Batyru, slaptos Kražių gimnazijos organizacijos „Juodieji broliai“ narys, Vidurinės Azijos kalbų ir papročių žinovas, keliautojas, diplomatas ir avantiūristas, kadangi jo gvenime apstu paslaptingų nuotykių ir nepaprastai bravūriškų poelgių; taip pat Stanisławo sūnėnas Jan (slapyvardis – Koszczyc) – garsus architektas.
Su Laudos krašto bajorų palikuonimis susitikome praėjusį savaitgalį Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. Čia buvo aukojamos Šv. Mišios už Ratautų ir Levdanskų giminių mirusius. Didesnė dalis šių mirusiųjų palikuonių dabar gyvena ir dirba Kaune. Kiti išsibarstę po platųjį pasaulį. Giminės tėvonija yra Saviečių kaimas Vandžiogalos parapijoje, o jų tėvai ir protėviai yra palaidoti gretimoje buvusioje okolicoje – Pėdžiuose.
Vaikščiodami po Pėdžių kapines, pamatėme, kad ant trečdalio čia esančių paminklų dar yra lenkiški užrašai. Lenkiškai užrašoma ir ant dabar statomų naujų paminklų. Tai parodo čia gyvenusių žmonių lenkišką kilmę ir lenkiškų tradicijų tęstinumą. Visa tai patvirtina šių abiejų giminių palikuonys, kurie neužmiršo lenkų kalbos ir dar ją moka. Neužmiršo ir ant paminklų mirusiems pritvirtinti bajoriškus herbus: Ratautų giminės herbą - „Bończa“ ir Levdanskų giminės herbą – „Jastrzębiec“. Labiausiai tuo rūpinosi, daug dirbo ieškodama giminės šaknų ir kurdama giminės geneologinį medį ponia Halina Pečiulienė. Ji taip pat buvo ir šio giminės susitikimo iniciatorė.
Emociškai stiprus filmas, pastatytas Česlovo Milošo eilėraščio „Campo di Fiori” motyvais, pelnęs apdovanojimą Niujorko kino festivalyje. Žiūrėti....
Aštuonias dienas trukusios iškilmės Švenčiausios Mergelės Marijos vainikavimo labai sename, nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto – Aleksandro laikų stebuklais garsėjančiame paveiksle Trakų palatinato parapijos bazilikoje, maloniai leidžiant mūsų Šventajam, maloningajam viešpačiui Klemensui XI, suteikiant visuotinius atlaidus. Pats Ekscelencija šviesusis, gerbiamasis Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, to paties Šv. Tėvo rūmų pralotas ir Šventojo sosto asistentas, vainikavo tūkstantis septyni šimtai aštuonioliktais metais rugsėjo mėnesio ketvirtą dieną (1718. IX. 4) tryliktą sekmadienį po sekminių, pasiruošus ir laimingai atšventus visai taip, kaip čia aprašyta.
Vilniuje, Jėzuitų Sp. 1719
Didesnei Dievo garbei ir pamaldžiam Dievo Motinos pagarbinimui šį trumpą pamaldų aprašymą leidžiame spausdinti.
Vyskupas Konstantinas
Prieš aprašant šias iškilmes dera ir svarbu platesniam šios šventės pažymėjimui pateikti šias pastabas:
Iškilmėse dalyvavo ir maldininkai iš Vandžiogalos.
Oskaras Volskis: Lietuva – datų ir ideologijų kryžiuojama
Ką tik nutilo Vasario 16-osios šventės aidai. Jos euforijos apimti užmirštame, jog buvo ir 1917 m. gruodžio 11-oji, kai Vilniaus Taryba paskelbė Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje aktą. Šis istorinis faktas nėra labai plačiai aptariamas, mažai kas apie jį žino. Tos dvi datos liudija, jog Tarybos nariai pradžioje buvo neapsisprendę, blaškėsi tarp Nepriklausomybės idealizmo ir pragmatiškumo.
Ar sugebės, ar naudinga, ar atitinka ilgai vargintos, menkai išsivysčiusios, pažeisto mentaliteto tautos interesus visiška nepriklausomybė? Ar negeriau būtų pasiduoti aukštesnės civilizacijos ir galingesnės tautos visokeriopai įtakai, kuri išmokytų esminių dalykų? Apsispręsta, jog išsivers su esamomis pasauliečių inteligentų ir dvasininkų pajėgomis, tarp kurių buvo daug kompetetingų, mokslus geruose Europos universitetuose baigusių vyrų.
1923 metais gyventojų surašymo duomenimis Vandžiogalos apylinkėse (valsčiuje) gyveno 3.487 lietuviai, 3.151 lenkas, 1.197 rusai, 335 žydai, 26 gudai.
Panaši padėtis buvo ir kaimyninėse Babtų apylinkėse. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Babtų miestelyje gyveno apie 1200 gyventojų, 80 proc. jų buvo žydai. Nepriklausomos Lietuvos laikais žydų skaičius sumažėjo. Dalis jų emigravo į JAV arba persikėlė gyventi į kitus Lietuvos miestus. 1923 m. Babtuose gyveno 153 žydai (apie 20 proc. miestelio gyventojų).
Vokiečių kariuomenė Babtus užėmė 1941 m. birželio 24 d. Miestelyje buvo atkurtos vietos valdžios įstaigos. Valsčiaus viršaičiu tapo Justinas Janušauskas, šias pareigas ėjęs ir Antano Smetonos valdymo metais; valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas Kazys Tribunevičius. Iš buvusių šaulių buvo suorganizuotas „partizanų“ (baltaraiščių) būrys. Jam vadovavo Stanislovas Aniulis iš Varekonių kaimo. „Partizanai“ vykdė valsčiaus viršaičio ir policijos viršininko nurodymus. Jau pirmomis okupacijos dienomis prasidėjo komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų areštai. Keli rusų tautybės žmonės buvo sušaudyti (tarp jų Stepanida Patyševa ir du jos sūnūs – 17 metų Leonidas ir 15 metų Pimenas).
1941 m. liepos 17 d. Babtuose buvo sušaudyti 8 komunistai ir sovietiniai aktyvistai, tarp jų 6 žydai.
Visuotinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Iš pradžių žydai buvo suregistruoti. Rugpjūčio 11 d. Babtų viršaitis informavo Kauno apskrities viršininką, kad miestelyje gyvena 93 žydai. Po kelių dienų vykdant policijos departamento direktoriaus V. Reivyčio slaptą nurodymą 34 suaugę žydai buvo suimti ir uždaryti miestelio sinagogoje. Čia pat atgabenta ir 30 Vandžiogalos žydų. Žydams taip pat buvo paskirta kontribucija. Jie sumokėjo 9 tūkst. rb. Babtų ir Vandžiogalos žydai buvo sušaudyti tarp 1941 m. rugpjūčio 28-osios ir rugsėjo 2-osios. Daugumos liudytojų teigimu, tai padaryta rugsėjo pradžioje.
Žudynių dienos rytą miestelio seniūnas į parinktą žudynių vietą Babtų šile netoli Nevėžio upės atvedė keliasdešimt Babtų miestelio ir aplinkinių vietovių vyrų ir jiems liepė iškasti apie 50 m ilgio, 1 m pločio ir 2 m gylio griovį. Jis baigtas kasti apie 14 valandą. Pabaigus kasti griovį į žudynių vietą atvyko du sunkvežimiai 1-ojo lietuvių policijos bataliono 3-iosios kuopos kareivių (apie 50 vyrų). Jiems vadovavo karininkai B. Norkus, J. Barzda ir A. Dagys. Suimtieji žydai vietinių „partizanų“ ir policininkų iš miestelio buvo atvaryti į žudynių vietą. Dalį negalinčių eiti žydų (senelius, mažamečius vaikus) atvežė vežimais. Žydai buvo išrengiami iki apatinių drabužių ir grupėmis vedami prie griovio bei veidais statomi ant griovio krašto. Pagal karininko komandą kareiviai šaudė žydams į nugaras. Prie šaudymo prisidėjo ir pora vietinių baltaraiščių. Pirmiausia buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys, vaikai ir seneliai. Pasikeisdami šaudė visi atvykę 3-iosios kuopos kareiviai. Žudynės truko kelias valandas. Liudytojų parodymais, buvo sušaudyta apie 300–400 Babtų ir Vandžiogalos žydų. Po žudynių vietiniai ir atvykusieji žudikai išsidalijo geresnius aukų drabužius ir vertingesnius daiktus. Pagal K. Jägerio raportą, buvo sušaudyti 83 Babtų ir 252 Vandžiogalos žydai (iš viso 335 žmonės). Tai daugmaž atitinka žudynių liudytojų nurodomą aukų skaičių (300–400 žmonių). Vieno iš liudytojų parodymu, Babtų ir Vandžiogalos žydų žudynes stebėjo ir vienas vokietis su fotoaparatu.
Tie žiaurūs nusikaltimai mūsų vietovėje - tai ano meto Lietuvoje su entuziazmu priimtos nacionalistinės antisemitinės isterijos padariniai.
Internete radau svetainę www. vandziogala. eu Nutariau parašyti prisiminimus apie save ir patalpinti kelias nuotraukas, nes esu vandžiogalietis. 1960m. baigiau Vandžiogalos vidurinę mokyklą, seniai taip, net labai seniai... Buvau išvykęs, grįžau į Lietuvą tik 1985m. Pradėjau dirbti Kaune, „ Pergalės“ gamykloje. Kiekvienais metais aplankau savo gimtinę Vandžiogalą. Čia mano tėvai, dvi seserys ir brolis jau ilsisi kapinėse, čia yra ir daugiau giminių. Aplankau ir bažnyčią, joje buvau krikštytas ir priėmiau Pirmąją Komuniją - esu krikščionis. Net būdamas toli nuo tėvynės, grįžęs retkarčiais užeidavau į čionykščius Dievo namus.
Labai patinka apeigos bažnyčioje, ypatingai, kai atvažiuoja lenkai, net turiu jų kelias nuotraukas prie bažnyčios. Labai malonu ir gera širdyje, kad klesti ir gražėja gimtinė, pasijunti jaunesnis, stipresnis. Gimtinė - tai ne tik fizinis, o greičiau dvasinis reiškinys, todėl kiekvienas ją prisimena ir nori sugrįžti arba nors aplankyti.
Parapijiečiai praneša:
- Vandžiogalos vidurinėje mokykloje buvo suteiktos išskirtinės sąlygos socialdemokratų kandidatei. Jos atvykimo proga pamokos buvo sutrupintos, kad patogiu metu, vidurdienį, kandidatės prisistatyme dalyvautų kuo daugiau žmonių. Yra aiškinamasi, ar mokyklos vadovybė nevertė per prievartą ar darant spaudimą dalyvauti mokyklos bendruomenės narius. Kitos partijos kandidatui laikas paskirtas 15 val., po pamokų, kad salė būtų tuščia. Vieša paslaptis, kad jau daug metų Vandžiogalos vidurinė yra socialdemokratų rinkiminis štabas, o dalis mokytojų - aktyvūs talkininkai.