Birželio 10 d. Devintinių sekmadienį Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčioje kaip įprastai vyko dvejos pamaldos lenkų ir lietuvių kalba. Ta diena buvo išskirtinė ir tuo, kad lenkų bendruomenė surengė didelę šventę su eisena miestelio gatvėmis, puikiu koncertu, kuriame pasirodė įvairaus žanro kolektyvai iš Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Tačiau šio renginio linksmumą aptemdė įvykis, kuris sukėlė nerimą parapijos klebonui ir parapijiečiams.
Dar prieš šventinį renginį parapijos klebonas kun.Oskaras Petras Volskis 9 val. aukojo šv.Mišias lietuvių bendruomenei, kurių pabaigoje ir pats klebonas, ir prie altoriaus buvę patarnautojai, ir bažnyčioje besimeldę žmonės buvo nustebinti, mažumėlę išgąsdinti ir sutrikę dėl pasigirdusio stipraus beldimo, sklindančio iš už altoriaus. Per trumpą laiką pasigirdo apie 10 vienas po kito sekusių smūgių į altoriaus konstrukcijas, kurio stiprumo sukeltą virpėjimą klebonas jautė padėtais ant altoriaus delnais. Paprašytas patikrinti, zakristijonas užėjo už altoriaus, tačiau nerado jokio nukritusio, palikto daikto, jokio lūžio ar kitokių aplinkybių, kurios galėjo lemti bildėjimą. Po pamaldų patikrinti nuėjo ir klebonas, bet taip pat nieko nerado, kas galėtų akivaizdžiai įrodyti stiprių smūgių priežastį: nei nusmukusių sienojų, nei naujų įplyšimų, nei įgriuvusių grindų, nei konstrukcinių pažeidimų. Bažnyčioje buvę žmonės teigė, kad irgi girdėję bildesį ir kažkokius smūgius. Vieni teigė, kad jie sklido nuo altoriaus, kiti manė, jog kažkas vyksta lauke.
Vandžiogalos bažnyčioje jau kelis šimtmečius yra žinomas malonėmis garsus Kryžius, o jos istorijoje buvo ne vienas sunkiai paaiškinamas atsitikimas. Išlikę 114 senųjų votų liudija apie čia įvykusius išgijimo stebuklus, išklausytas maldas.
Vietiniai senieji gyventojai ypač prisimena 1941-uosius metus, kai Vandžiogalos bažnyčioje ėmė linguoti altoriaus žvakės ir virpėti monstrancija. Tai tęsėsi kelias dienas. Reginio pamatyti rinkosi vietiniai ir apylinkių žmonės. Manyta, kad virpesius sukelia miestelio malūnas, todėl žydų tautybės savininkas jį sustabdė. Žvakių siūbavimui nesiliovus, nemažai miestelio žydų ėjo pasižiūrėti to keisto reginio ir kažkas iš jų prasitarė, jog šis ženklas liečia juos, kad didelė nelaimė kris ant jų galvų. Netrukus nacistinės Vokietijos armijos kariai išvarė apie 300 miestelio žydų ir vienus sušaudė Vandžiogalos miškelyje, kitus prie Babtų. Kiti žmonės teigia, kad šis ženklas buvo pranašystė ateinančių sunkių laikų, tarsi Dievo piršto grūmojimas visiems tuomet gyvenusiems žmonėms. Iš tikrųjų, ne tik žydai, bet ir gausi lenkų bendruomenė buvo išblaškyta. Vieni žuvo, kiti ištremti į Sibirą, dar kiti slapstėsi nuo tremties, išvyko į Lenkiją.
Paklaustas, ką manąs apie šį bildesį Mišių metu, parapijos klebonas atsakęs, jog nebuvo galima neišsigąsti: arba bažnyčia griūva, arba antgamtinis ženklas. Ir vienu, ir kitu atveju atsiranda nerimas, jog kažką negerai darome. Greičiausiai dėl to, kad bažnyčia jau 50 metų nematė remonto, o pakviesti prisidėti prie remonto vietiniai gyventojai ir rajono valdžia išsigalvoja keisčiausių priežasčių atsisakyti, eilinį kartą apsimeluoja įvairiais pažadais. Rezultatas tas pats: apleista bažnyčia tikrai gali nugriūti arba jos apleistumas išreiškia žmonių tyčiojimąsi iš Dievo, o tai tikrai gali atsigręžti prieš juos pačius. Žmonijos išmintis byloja, kad negalima nesiskaityti su Dievo galybe, tai būtų savižudiška. Apie šį įvykį buvo informuotas ir Lietuvos Egzorcistų vadovas kun.dr.Arnoldas Valkauskas. Jis teigė, kad reikėtų laiko ir naujų įvykių, kad įsitikintume ar ir kokios dvasinės kilmės buvo šis bildėjimas, reikėtų nuodugniau pastudijuoti bažnyčios istoriją, pasidomėti, ar kada nors praeityje nėra įvykusi šventenybių profanacija. Kita vertus, pastaruoju metu nemažai žmonių kreipiasi į jį dėl slogios nuotaikos ir keistų įvykių prieš Marilyn Manson atvykimą ir koncertą Kaune. Gali būti, kad Vandžiogalos altoriaus dundėjimas ir drebėjimas yra dar viena detalė bendrame fone, liudijanti, kokį blogio įsikūnijimą įsileidžiame į savo Tėvynę.
Taip sutampa, kad birželio 17 d. 10 val. Vandžiogalos bažnyčioje vyks Švč.Jėzaus Širdies atlaidai. Kaip sakoma vienoje maldoje, Jėzaus širdis patiria daugybę įžeidimų, kuriuos reikia atlyginti ir atitaisyti. Parapijos bendruomenė ir piligrimai rinksis į pamaldas, kurios savo prigimtimi yra atsiteisimo aktas už Dievo įžeidimus ir jo didžios meilės nepaisymą. Lieka viltis, kad Švč.Trejybė ir Jėzaus Kryžius, tie du esminiai krikščioniškojo tikėjimo simboliai ir tikrovės, kurie nuo seno buvo gerbiami Vandžiogalos bažnyčioje, tačiau sovietmečiu ir Nepriklausomybės laikais apleisti ir net niekinami, vėl atras atgarsį ir pagarbą žmonių širdyse. Tikimės, kad „grūmojimai“ iš Dievo altoriaus nebus ženklu ir pradžia bėdų, kurias užsitraukiame per savo nuodėmingumą.
Ričardas Jankauskas