Paskutinę šio netipiško rugsėjo savaitę net dviejų, 9 ir 10, Vandžiogalos gimnazijos klasių mokiniai apsilankė Švč. Trejybės bažnyčioje. Juos čia atvedė rusų kalbos, dailės ir technologijų mokytoja, klasės auklėtoja Ona Šiušienė. Kai kurie moksleiviai bažnyčioje lankėsi pirmą kartą. Jie per šią akademinę valandą norėjo išgirsti Švč. Trejybės bažnyčios istoriją, susipažinti su joje esančiais meno kūriniais: paveikslais, medžio drožyba, dekoro elementais, sužinoti bažnyčios remonto aktualijas.
Paprašytas pravesti pažintinę ekskursiją, šių eilučių autorius stengėsi moksleiviams įtaigiai pateikti kuo daugiau istorinių faktų ir kitos informacijos.
Jis papasakojo apie šios bažnyčios fundatorius, jos gražųjį laikotarpį bei šiuolaikines problemas. Pasakojo apie ano meto vandžiogaliečių, čia atvykstančių maldininkų pamaldumą, parodė jų paliktus gilius tikėjimo ženklus – keliais išvagotas senąsias ąžuolines bažnyčios grindis aplink Didįjį alorių su stebuklinguoju Vandžiogalos Nukryžiuotuoju. Papasakojo ir apie skaudųjį laikmetį – holokaustą, neaplenkusį Vandžiogalos miestelio, ir šios katalikų šventovės siunčiamus ženklus, kuriuos atpažino tik miestelyje gyvenantys žydai. Priminė ir apie senuosius Vandžiogalos varpus, kurie XIX amžiuje kvietė šio krašto žmones net į du sukilimus prieš carinės Rusijos imperiją. Moksleiviai grožėjosi mediniais bažnyčios altoriais, grožėjosi čia esančiais paveikslais. Šių eilučių autorius išsamiai papasakojo apie paveikslų atsiradimo istorijas, jų autorius – dailininkus, tapytojus, primindamas, kad kai kurie jų yra kilę iš mūsų parapijos, taip pat pabrėždamas, kad platesniam menotyros supratimui ir analizei reikalingas ir kalbų žinojimas, pavyzdžiui, lenkų, rusų, lotynų. Tai pasitarnauja istoriografinėms archyvinių šaltinių studijoms. O lenkų ir rusų kalbos Vandžiogaloje dar yra gyvos, vartojamos, todėl verta jų mokytis.
Išėję iš bažnyčios, šventoriuje mokiniai įdėmiai apžiūrėjo remontuojamus priekinės bažnyčios dalies – presbiterijos- pamatus, sužinojo, kad čia pamatų net nebuvo – sienojai tiesiog gulėjo ant trijų didelių ąžuolinių kaladžių, kurios daugiau kaip po pusantro šimto metų buvimo žemėje supuvo ir bažnyčia ėmė smegti žemėn. Tad gausiau palijus lietui bet kada galėjo sugriūti Švč. Trejybės bažnyčios priekinė dalis. Moksleiviai, matydami šią sudėtingą situaciją, klausinėjo, kieno rūpesčiu prasidėjo ir vyksta remonto darbai, juos domino, kiek čia viskas kainuoja ir kas šiuos darbus finansuoja. Šių eilučių autorius atsakė, kad neradęs čia norinčių padėti bažnyčiai, savo asmenine iniciatyva kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausybę ir Seimą, prašydamas gelbėti mūsų šventovę. Šį prašymą vieningai palaikė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, ir tik jų dėka, tvirtinant šių metų šalies biudžetą, atsirado ir atskira eilutė, kad Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios remontui skirta 70 tūkstančių eurų. Už tuos pinigus ir vykdomi bažnyčios remonto darbai.
Bevaikštinėdami prie atkastų pamatų, radome besimėtantį, atkastą iš po bažnyčios pamatų žmogaus šlaunikaulį. Vaizdas neeilinis. Ir čia spontaniškai kilo mintis humaniškai, pilietiškai, krikščioniškai akcijai – perlaidoti šią žmogaus kūno dalį. Vyko simbolinės laidotuvės: mokiniai kapinėse iškasė duobutę, žmogaus kaulas visų pagarbiai buvo nulydėtas ir užkastas priešais bažnyčią (Kas žino, gal tai bažnyčios fundatorius...) Ant naujo kapo uždegtos žvakutės, padėta gėlių, sukalbėtos maldos. Ši spontaniška edukacinė – pilietinė - krikščioniška akcija privers kiekvieną susimąstyti apie mūsų būties trapumą ir laikinumą, taip pat apie pagarbą žmogaus atminimui.
Šie du rudeniniai edukaciniai susitikimai Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje teikia viltį, kad šie jauni žmonės gręšis prie savo šaknų, prie tikėjimo šaltinių, prie pagarbos savo artimui.
Ričardas Jankauskas