Švč. Trejybės bažnyčia Vandžiogaloje pastatyta 1829 metais. Jos priekinės dalies – presbiterijos – pamatai įrengti jau nuo XV- XVI ir vėlesniais amžiais žinomu tais laikais būdu: kad būtų pakeltas nuo žemės apatinis pastato vainikas, kampuose būdavo dedama atrama ( pvz.: palaidi akmenys, medinės kaladės, pusiau skelti rąstai ir pan.).

Nuo ilgos metų naštos, buvimo žemėje supuvo ąžuolinės kaladės, pavieniai palaidi akmenys, paplauti vandens nuotekų, nuo bažnyčios stogo pasidavė nuosėdžiui ir bažnyčios presbiterijos priekis pavojingai pradėjo smegti į gruntą, atsivėrė plyšiai. Situacija, žinant bažnyčios amžių, pasidarė grėsminga.

Todėl iškart po Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo, Žolinės, atlaidų buvo imtasi neatidėliotinų darbų. Aplink visą bažnyčią buvo įrengta lietaus nuotekų nuvedimo sistema, kad vanduo ,tekantis nuo bažnyčios stogo, neardytų ir negadintų pamatų. Pamatai sekcijomis (dalimis) buvo atkasti ir užpilti betonu. Betonui gerai sutvirtėjus, bus įrengti metaliniai poliai siekiant sumažinti pamatų nuosėdžius. O tai galima pasiekti tik tada, kai pamatų apkrovos perduodamos giliau slūksantiems stipresniems grunto sluoksniams, jei viršutinis grunto sluoksnis silpnas. Geologinis inžinerinis grunto sluoksnio tyrimas prie Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios parodė gilų smėlio sluoksnį, todėl poliai čia turi būti atremiami į giliau esantį tvirtą gruntą, tad metalinių polių įrengimas turėtų siekti net 5 metrus gylio, nes polio laikančioji galia ir skaičius priklauso nuo grunto savybių ir pastato apkrovos.

Pamatų stiprinimas, jų remontas dar neužbaigtas. Vandžiogalos lenkams brangi jų šventovė, todėl jie atidžiai stebi atliekamus darbus ir jų kokybę, vis ragina statybininkus, kad šie sparčiau vykdytų darbus, primindami, jog ir žiema jau ne už kalnų – netruks ateiti.