Vandžiogalos Lenkų bibliotekos lentynos pasipildė „naujomis“ senomis, retomis knygomis. Visos jos visada turėjo, o dabar ypač turi didelę išliekamąją istorinę vertę.Todėl tikriesiems bibliofilams, senų knygų gurmanams, perskaityti jas tiesiog būtina.
Knygos spausdintos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Varšuvoje, taip pat ir tarpukario Lietuvoje – Vilniuje ir Kaune. Tai reti įdomūs leidiniai. Visi egzemplioriai pažymėti tarpukaryje veikusių Kauno apskrityje lenkų visuomeninių organizacijų antspaudais. Jie leidžia atsigręžti ir pažvelgti į to meto lenkų švietimo ir kultūros raidą čia, Kaune ir Kauno apskrityje. Šios knygos, pasirodo, buvo Kauno lenkų švietimo draugijos „Oświata“ („Švietimas“) nuosavybė.
Truputis istorijos. Rusijos caro valdžios uždraustam lenkų pogrindiniam švietimui koordinuoti 1890 metais lenkų inteligentijos iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta draugija „Oświata“ („Švietimas“). Savo veikla ji apėmė ir Kauno guberniją. Tautinio ir kultūrinio atgimimo laikais tarp daugelio kitų besikuriančių draugijų buvo ir Kauno lenkų švietimo draugija (Towarzystwo szerzenia oświaty wsrόd Polakόw w Kownie). Ji buvo įkurta 1909 metais, veikė Kauno mieste ir jo apylinkėse. Draugijos tikslas – organizuoti lenkų literatūros bibliotekas, kursus ir paskaitas, padėti besimokančiam lenkų jaunimui. Didelį dėmesį draugija skyrė bibliotekos fondų komplektavimui. Jos fonde daugiausiai buvo lenkų grožinės ir istorinės literatūros. Draugijos veikla neapsiribojo vien skaitytojų aptarnavimu. Prie Draugijos veikė mėgėjų teatras ir mišrus choras. Bėgant laikui Draugijos, kaip ir kitų lenkų organizacijų Lietuvoje, veiklos sąlygos darėsi vis sunkesnės. Didelė lenkų bendruomenė Kaune ir Kauno apskrityje dėl savo kultūrinių tradicijų buvo įtakinga visuomenėje. Ano meto Lietuvos politikai užsibrėžė tikslą – sukurti tautinę valstybę. Jie ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad palaužtų čia gyvenusius lenkus ekonomiškai ir sumažintų jų politinę bei kultūrinę įtaką visuomenei. Vykdant naują žemės reformą, tūkstančiai lenkų neteko savo turėtos žemės, kuri perėjo į lietuvių valstiečių ir valdininkų rankas. Lenkai taip pat buvo išstumiami iš visų valstybinių įstaigų bei miestų savivaldybių. Kartu tai buvo didelis smūgis visoms lenkų visuomeninėms organizacijoms, kadangi stambūs lenkų žemvaldžiai ir inteligentai buvo pagrindiniai jų rėmėjai. Tad sunkėjant lenkų politinei ekonominei padėčiai, visas dėmesys buvo sutelktas į lenkų mokyklų ir spaudos išsaugojimą. Taip pat dar buvo stengiamasi išlaikyti koordinuojančią lenkų švietimo ir kultūros veiklą per draugiją „Pochodnia“. Deja, Kauno lenkų švietimo draugija „Oświata“ oficialiai buvo likviduota Kauno apskrities viršininko įsakymu 1932 metais.
Taigi šios mūsų knygos yra istorijos liudytojos apie tarpukaryje vykdytą veiklą, nukreiptą prieš lenkų švietimą ir kultūrą.
Ričardas Jankauskas