Jau nebe pirmi metai, pažvelgus į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios bokštą, buvo aiškiai matyti tarsi „atsilošęs“, atgal palinkęs senasis bažnyčios bokšto kryžius. Gal nuo stiprių vėjų ar nuo senatvės naštos - neatlaikė, sulinko.
Šv. Kalėdų išvakarėse bažnyčią remontuojantys meistrai senąjį kryžių iš 26 metrų aukščio bokšto nukėlė žemyn. Tada ir paaiškėjo, kad kryžius yra pažeistas ir sužeistas. Kalvio nukaltos plokščios geležies kryžmos, apačioje, prie kryžiaus koto, šonai pritvirtinti kniedėmis. Viename šone kniedės nebeliko, tik – skylė, metalas surūdijęs ir nulūžęs, kryžius nuo svorio nulinkęs.
Iš geležies nukaltas kryžius yra 2 metrų 10 centimetrų aukščio. Kryžmos ilgis – 1 metras 20 centimetrų. Kryžiaus centre – jungiantis skritulys (saulės diskas). Skritulio viduryje matyti trys kulkų padarytos kiaurymės (kažkas kažkada yra peršovęs kryžių). Nuo centro (saulės disko) driekiasi banguoti spinduliai – perkryžos, žemiau skritulio – mėnulio delčios ragas. Kryžmų galai yra ornamentuoti augaliniais puošybiniais motyvais. Praplatinta kryžiaus apačia prie bokšto medžio prikalta trimis dideliais kalvio darbo vinimis. Visa kryžiaus konstrukcija ir ornamentika suteikia jam grakštų siluetą ir subtilų ažūrą. Tokius kryžius mūsų krašte kalė jau aštuonioliktajame mūsų eros amžiuje miestų kalviai. Vandžiogalos bažnyčios kryžius galimai yra XIX –ojo amžiaus Vandžiogalos miestelio vietinio kalvio liaudies meistro kūrinys. Žinoma, kad tuo metu miestelyje buvo net keletas kalvių, kalvyste užsiiminėjo du lenkai ir keli žydai.
Meistrai pažeistą kryžių išlygino, sutvirtino nauju metalu, nuvalė laiko rūdis, iš skardos padarė naują skritulį (saulės diską), naują mėnulio delčios ragą, nudažė sidabro spalvos metalo dažais, užkėlė į bokštą, pritvirtino naujomis detalėmis. Tikėkimės, kad taip sutvirtintas, atnaujintas bažnyčios bokšto kryžius atlaikys vėjo keliamas negandas ir laiko iššūkius. Vandžiogalos lenkai savanoriai aktyviai domisi ir dalyvauja remonto darbuose, kaip išmanydami stengiasi patarti, padėti, bet dar daugiau patys mokosi.
Ričardas Jankauskas