Vandžiogaliečiams, besidomintiems kraštotyra, iškyla nemažai iššūkių – sudėtingiausias ir dažniausiai pasitaikantis yra tapatybės identifikavimas. Todėl vertingiausia ir naudingiausia yra pati seniausia informacija – pirminė rašytinė tos vietovės medžiaga iš seniausių metrikų knygų. Vėlesnis istorinis laikmetis siejamas su moderniosios epochos valstybe, kai kalba yra esminis tapatybės elementas. Dėl to aptinkama daugybė skirtumų, neatitikimų, prieštaravimų. Ypač problematiška svetimvardžių rašyba.
Tarpukario metrikų archyviniuose įrašuose svetimvardžiai pateikiami sulietuvinti, net skliausteliuose nenurodant originaliosios rašybos.

Visa tai tęsiasi iki šiol, nes niekaip nesutariama, ką daryti su būriais keliaujančių svetimų vardų ir pavardžių, girdimų televizijoje, radijuje, parašytų įvairiuose šaltiniuose.Tai, švelniai tariant, tikra kvailinimo tradicija rašant bet ką ir bet kaip. Žmonės nebegali išmanyti, kaip tariami ir rašomi tikrieji jų asmenvardžiai. Sovietmečiu dalis senųjų metrikų archyvinės medžiagos buvo sunaikinta ar išgrobstyta.
Po ilgamečių ir intensyvių istorinių žinių paieškų vandžiogaliečius lenkus lydėjo sėkmė. Jiems atsivėrė galimybė pažvelgti į XVII amžiaus 7 – 9 dešimtmečius, kai po didelio išbandymo, pro Vandžiogalą praūžusios maro epidemijos ir kitų negandų, išvarginti tautiečiai tęsė gyvenimą. Tai liudija beveik prieš 350 metų lotynų kalba rašyta gimimo - krikštų metrika. Tai puikus rašytinis, autentiškas ir svarus įrodymas apie čia gimusius ir gyvenusius tautiečius. Įrašai byloja apie vietovių pavadinimus ir pavardes mums jau gerai žinomų giminių (Nartowskich, Ibianskich, Wimborów, Juszkiewiczów, Jagełłowiczów ir kitų) . Tai šių giminių atstovai garsino mūsų kraštą ir kovojo už jo laisvę.