Šv.Jurgis yra antrasis (po šv. Kazimiero) Lietuvos globėjas.
Istorija byloja, kad Jis buvo Romos imperatoriaus Diokletiano karys. Deja, 303 metų balandžio 23 dieną dėl savo krikščioniškų pažiūrų mirė kankinio mirtimi (nukirsdintas stabmeldiško imperatoriaus), vėliau paskelbtas šventuoju kankiniu. Dėl to balandžio 23d., Jo mirties dieną, švenčiamos Jurginės.
Iškilmingai prisimenamas ir minimas Šv.Jurgis - visų naminių ir laukinių gyvulių globėjas. Taigi, nuo amžių Vandžiogalos krašto tikintiesiems šv. Jurgis buvo galingas šventasis.
Daug ano meto parapijiečių galėdavo papasakoti ir papasakodavo, kada meldžiantis į šv. Jurgį ir prašant globos bei užtarimo jų gyvuliams, vykdavo stebuklai – beviltiškai sergantys ir sunykę gyvuliukai pasveikdavo ir net atsivesdavo sveikų palikuonių. Tai matydami žmonės tvirtai pasitikėdavo šventojo užtarimu ir pagalba. Nuo sveikų ir sėkmingai auginamų gyvulių labai priklausė ir žmonių gyvenimo gerovė. Todėl mūsų senoliai ir tėvai maldomis, giesmėmis, aukomis ir kitomis gėrybėmis stengdavosi šv. Jurgį tinkamai pagarbinti. Jie meldėsi tikėdami apsaugos savo gyvuliams.
Net tarpukariu, net gūdžiu sovietmečiu ir dar kelis dešimtmečius po Nepriklausomybės atgavimo šv. Jurgio garbinimas Vandžiogaloje buvo išties įspūdingas. Iš savo protėvių tradicijos daugiausiai lenkai ūkininkai balandžio 23 dieną, palikę visus savo ūkio darbus, atvykdavo į Švč. Trejybės bažnyčią su įvairiausiomis gėrybėmis - šviežia kaimiška duona, lašiniais, sviestu, kiaušiniais, medumi ir kitomis gėrybėmis. Pilnoje bažnyčioje vykdavo sudėtinės Šv. Mišios lenkų ir lietuvių kalbomis. Po Šv. Mišių šv. Jurgio garbei r prašant jo pagalbos ūkiams ir gyvuliams, daug gaspadorių užsakydavo Šv. Mišias šv. Jurgio intencija. Bažnyčioje priešais šv. Antano altorių, kurio pačiame viršuje yra ir šv.Jurgio paveikslas, tą dieną pastatyti indai būdavo pilni ta proga tikinčiųjų suneštų produktų. Jau nebesantis tarp mūsų ilgametis parapijos klebonas a.a. A.Slavinskas yra pasakojęs, kad 1967 metais, kai vyko Švč.Trejybės bažnyčios vidaus remonto ir dekoravimo darbai, jų vykdytojams,7 darbininkams, kurie čia triūsė visą vasarą, per Jurgines suneštų produktų užteko jiems maitintis. 300 parapijos šeimų sunešė daugybę kiaušinių, sviesto, o ypač daug lašinių.
Vandžiogalos krašto lenkai visada dosniai rėmė savo Švč. Trejybės bažnyčią, visada padėdavo bažnyčios tarnams, todėl Jurginės buvo didžiai laukiamos visų bažnyčios tarnų, kuriems taip pat tekdavo dalis maisto gėrybių.
Nuo seno Vandžiogaloje vyravo graži tradicija per šv.Jurgį paaukoti ir elgetoms – tikėta, kad seksis gyvuliai. Jurginių, balandžio 23 dienos, visi laukė, džaugėsi atėjusiu pavasariu, šventė Jurgines, tikėdami ir pasitikėdami antruoju Lietuvos globėju šv.Jurgiu. Iš viso to liko tik geri, nostalgiški prisiminimai... Šiandien viso to jau nebėra. Gal dar esame pajėgūs ne tik apgailestauti, bet ir tokias tradicijas susigrąžinti?
Ričardas Jankauskas
