Vandžiogalos lenkai unikalūs, saviti, turintys savo tarmę, tradicijas ir istoriją, gyvenantys čia nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, atstovaujantys senajam istoriniam Liaudos kraštui, yra jo istorinio kultūrinio savitumo paveldėtojai, saugotojai bei puoselėtojai. „Vandžiogala kultūrine prasme – tai Europos masto fenomenas ir, jei jis būtų tinkamai suprastas ir parodytas kitiems, miestelis tikrai susilauktų išskirtinio dėmesio,”- tvirtina Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos mokslų daktaras Rūstis Kamuntavičius.
Jo organizuojamos istorinės pažintinės „Kitokios kelionės po Lietuvos provinciją” visada atvyksta ir į neįtikėtiną Vandžiogalą pas čia gyvenančius lenkus.

Ir šios savaitės gegužės 30 dienos pavakarę į Vandžiogalą atvyko grupė istorinių pažintinių kelionių mylėtojų. Šių eilučių autorius supažindino svečius su miestelio istorija, parodė Švč. Trejybės bažnyčią, papasakojo apie jos unikalumą.

Senajame bažnyčios šventoriuje su kelionės dalyviais užsimezgė pokalbis apie plintantį šių dienų reiškinį, kada ant senųjų paminklų lenkiški užrašai keičiami lietuviškais, o ant naujai statomų paminklų lenkiški užrašai vis dar rašomi specifine Vandžiogalos lenkų kalba – nebūtinai gramatiškai taisyklinga. Šis fenomenas liudija čia dar tebetvyrančią LDK laikų dvasią. Visiems stabtelėjus prie senųjų Nobelio premijos laureato poeto Česlovo Milošo giminės kapaviečių šių eilučių autorius pasidalino nostalgiškais, šiltais prisiminimais apie susitikimus su poetu ir jo broliu Vandžiogaloje, pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su kitais šios giminės atstovais, prisiminė ir keletą tada įvykusių pikantiškų istorijų… Taip pat svečiams paaiškino, kas yra Pakaunės Liauda, kuri aprašyta ir kritikų aukščiausiai įvertintame Č.Milošo kūrinyje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“. Bandėme pakalbėti ir apie tai, kad garsiausi jo tekstai, skirti gimtajam kraštui, iki šiol menkai žinomi gimtinėje, nors Vakarų pasaulį stebina jau daugiau kaip pusę šimto metų. Kur yra ir kaip atrodo jo gimtieji Šateiniai ir Vandžiogala, daug geriau žinomi lenkų, prancūzų ir amerikiečių skaitytojui nei lietuviui. Kodėl Česlovo Milošo gimtajame krašte, vos kelios dešimtys kilometrų į šiaurę nuo Kauno (pačiame Lietuvos centre), iki šiol gyvena lenkai, kodėl šimtą metų neturėję savo mokyklų jie vis dar nori likti tais ypatingais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais, kalbančiais ta pačia savita lenkų kalba kaip ir Milošas ir vienu metu švenčiantys tiek Lietuvos Nepriklausomybės dieną - Vasario 16-ąją, tiek Lenkijos Nepriklausomybės dieną – Lapkričio 11- ąją...

Svečiai stebėjosi ir džiaugėsi daug pamatę ir sužinoję, dėkojo Vandžiogalos lenkams, kad jie čia yra ir tiek daug gero daro šiam kraštui. Atsisveikindami jie sakė, kad pabuvoję neįtikėtinoje Vandžiogaloje, suprato, kokia įvairiaspalvė, įvairiabriaunė, dvasiškai turtinga yra Lietuva.