Po vienerių metų pertraukos, ketvirtadienį, birželio 6 dieną, Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje vėl susitikome su mūsų pažįstamais, svečiais iš Vokietijos – Zbignievu ir Angelika Vilkevičiais. Zbignievas Ričardas Vilkevičius, istorikas, filosofijos mokslų daktaras, yra 1863 metų sukilimo dalyvio, Sibiro tremtinio Vladislavo Vilkevičiaus, gimusio ir iki sukilimo gyvenusio mūsų parapijoje, Ibėnų kaime, proanūkis.

Po pernai metais įvykusio susitikimo, kurio metu dalinai išsiaiškinome 1863 metų sukilėlio Vladislavo Vilkevičiaus sudėtingą gyvenimo istoriją, jo proanūkis Zbignievas ir vėl atvyko į Vandžiogalą pratęsti paieškas ir daugiau sužinoti apie jo protėvių kraštą, kur nuo amžių jie gyveno, sunkiai dirbo ir nukentėjo.

Jų gimtasis Ibėnų kaimas buvo sudegintas, žemė atimta, visi ištremti į Sibirą.

Tęsdamas giminės paiešką, šių eilučių autorius pasiūlė gerbiamam svečiui nuvykti į netoliese buvusį Kikonių kaimą, vietovę, kažkada vadintą Užumiškių krūmais. Čia įvyko susitikimas su pas vietinį ūkininką dirbančiu vienu iš Vilkevičių giminės atstovu –Aloyzu Vilkevičiumi. Pakalbintas jis prisiminė ir papasakojo apie šioje vietovėje gyvenusius jo senelius, gimusius Rostove prie Dono (Rusija) brolius Albertą ir Napaleoną Vilkevičius, jų seseris Janiną ir Haleną. Pastaroji buvusi vienuolė kazimierietė, su vienuolija pasitraukusi į JAV ir visą savo gyvenimą pašventusi Dievui Kazimieriečių vienuolyne Čikagoje. Aloyzas Vilkevičius su pasididžiavimu papasakojo, kad visi Vilkevičių giminės atstovai buvo geri muzikantai, turėjo savo kapeliją ir grodavo visose vestuvėse lenkams, lietuviams ir net rusams. Jis pasakojo, kad net giliu sovietmečiu, kada niekas nekreipdavo dėmesio į kultūrinius žmonių poreikius, jie rasdavo laiko nuvažiuoti į Kauną, nueiti į kino teatrą ar į koncertą. Šie žmonės lenkai bajorai visada siekė ir norėjo laisvės ir šviesos. Šių eilučių autorių labai nustebino Vilkevičių giminės atstovo panašumas į atvykusį svečią. Tai patvirtinimas, kad jie iš tos pačios 1863 metų sukilėlių Vilkevičių giminės.

Atsisveikinę su Aloyzu Vilkevičiumi, pasukome į netoliese esantį Užumiškių kaimą, stabtelėjome Nobelio premijos laureato poeto Česlovo Milošo senelio Artūro Milošo buvusio dvaro vietoje. Senojo dvaro nelikę, jo vietoje stovi kolūkio laikais pastatytas apšiuręs daugiabutis. Prie jo sutikti žmonės nieko negalėjo pasakyti apie čia buvusį dvarą ir jo savininkus. Žvyruotu, dulkėtu vieškeliu pasukome į Vandžiogalą. Aplinkui tušti laukai, nebeliko čia buvusių kaimų ir vienkiemių.Sovietinis totalitarinis režimas sunaikino viską, ištremti ir išblaškyti kaimų ir vienkiemių žmonės, sunaikinta atmintis, perrašyta žmonių, kurie čia gyveno, tikėjo ir kovojo dėl laisvės istorija. Likusi postkomunistinė erdvė su savo giliom tamsiom dėmėm šio krašto veide, žmonių sąmonėje ir jų mentalitete. „Tikrai, gyvenimas čia nespalvotas,“- patvirtino filosofijos daktaras Zbignievas Ričardas Vilkevičius, 1863 metų sukilėlio iš Ibėnų kaimo proanūkis.

Atsisveikindamas su vandžiogaliečiais svečias padovanojo Vandžiogalos Lenkų bibliotekai savo neseniai išleistą knygą „Cudzoziemiec bez Ojczyzny“ („Svetimšalis be Tėvynės“).