Birželio 9 dieną, sekmadienį, Šv. Dvasios atsiuntimo, Bažnyčios įsteigimo dieną, per Sekmines, vandžiogaliečiai sulaukė garbingų svečių iš Lenkijos. Mus aplankė Jonavos miesto įkūrėjų, Žeimių, Martyniškių ir kitų žemių bei dvarų paskutiniųjų valdytojų grafų Korwin – Kossakowskių palikuonys.
Svečiams didelį įspūdį paliko Šv. Mišios, aukojamos lenkų kalba senojoje Švč. Trejybės bažnyčioje, gausiai išpuoštoje žaliais berželiais, taip pat liturgijos metu giedamos lenkų giesmininkų senosios giesmės. Jie sakė, kad pasijuto kaip H. Sienkievičiaus trilogijos „Tvanas“ herojų laikais: viskas čia taip pat, kaip tada, ir net maldos ir giesmės tos pačios, giedamos išskirtine Liaudos lenkų kalba.
Jie džiaugėsi, kad pamatė ir išgirdo tai, ko jau niekur daugiau nebepamatysi ir nebeišgirsi. O visa tai taip tikra ir nostalgiška...
Bažnyčios šventoriuje lankėme kapus. Garbingi svečiai sakė, kad čia palaidoti kilmingi, žinomi šio krašto žmonės vienaip ar kitaip buvo susieti giminystės ryšiais su grafais Korwin – Kossakowskiais. Kaip pavyzdį jie pateikė artimus giminystės ryšius su Milošų ir Gorskių giminėmis.
Vėliau svečiai maloniai buvo sutikti Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje. Prie puodelio kavos užsimezgė įdomūs pokalbiai. Sužinojome daug dar mums nežinomų faktų apie grafų Korwin – Kossakowskių giminę tiesiogiai iš jų palikuonių: apie žemių ir dvarų nacionalizaciją, tremtį, giminės atstovų netektis ir kitas nelaimes, užgriuvusias šią kilmingą ir garsią giminę. Buvome nustebę, kad grafų palikuonys turi dvigubą – Lenkijos ir Lietuvos pilietybę, nes paskutinieji Žeimių ir Martyniškių dvarų valdytojai buvo sovietų ištremti į Sibirą jau kaip Lietuvos piliečiai. Mūsų svečiai apgailestavo, kad per Lietuvoje vykusią „prichvatizaciją“ jų dvarą už skatikus privatizavo buvęs vietinis komunistinės valdžios veikėjas. O dabar jiems skauda širdį matant, kaip vienas iš seniausių Lietuvos dvarų, menantis dar Gedimino laikus, buvusi jų nuosabybė, neprižiūrimas nyksta.
Atsisveikindami svečiai pažadėjo dar šiais metais aplankyti Vandžiogalos lenkus, dėkodami, kad, kaip ir jų protėviai ir kiti čia gyvenę lenkai, jie laikosi to paties devizo „Dievas, garbė, Tėvynė“.
Ričardas Jankauskas