Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Vandžiogalos krašte kaimai ir vienkiemiai nyko dėl tų pačių priežasčių: vienus sodiečius ištrėmė į Sibirą, kitų gyvenimo vietas keitė melioracija, trečius varu suvarė į kolūkių gyvenvietes. Ypač sunkūs Vandžiogalos krašto kaimams ir vienkiemiams buvo pokario metai. Sovietinė valdžia ėmė vykdyti masinę kolektyvizaciją ir steigė kolūkius. Uolūs valdžios tarnai griovė kaimus iš esmės, nepagailėjo net ir namų pamatų, net medžių. Kita vertus, griovė nepastebimai ir planingai (turiu galvoje naikinamas dvasines vertybes, ypač žmoniškumą ir tikėjimą). Didelė dalis kaimų buvo sunaikinta ir amžinai išnyko iš žemėlapių.

Vykdant vietovardžių 2019 metų minėjimo projektą, išnykę kaimai, vienkiemiai, vietovardžiai yra įamžinami pastatant atminimo ženklus. Todėl prieš mėnesį, minint 635-ąsias Vandžiogalos miestelio metines, miestelio centre buvo atidengtas koplytstulpis išnykusiems kaimams ir vienkiemiams atminti. Garbingas jubiliejus, didingas koplytstulpis, išskirtinė proga.
Deja, išnykusių kaimų ir vienkiemių sąrašas, išraižytas koplytstulpyje, labai trumpas. Vien tik dabar esančioje seniūnijoje jų buvo dvigubai daugiau. Kažkodėl nepaminėti... Kai kurie pavadinimai net klaidingai išraižyti: ne Altoniškiai, o - Antoniškiai, ne Dziluška, o - Dzikuška ir t.t.
Belieka apgailestauti, kad eilinį kartą Vandžiogalos seniūnijos kultūros darbuotojų istorinių žinių stoka, neraštingumas ir abejingumas, suteikiant klaidingą informaciją, niekais paverčia tikrai gražią idėją. Apmaudu, kai trūksta supratimo, kompetencijos, noro ir suvokimo, kad ne tik nuosavybė, bet ir gimtųjų vietų vardai yra turtas ir daugeliui žmonių jis yra brangus. Juk ne visų atmintį pajėgė sunaikinti sovietinė valdžia.