Rugpjūčio mėnesio pabaigoje senajame Vandžiogalos šventoriuje susitikome su tautiečių Martusevičių (Martusewiczόw) šeima iš Lenkijos. Mečislovas Martusevičius (Mieczysław Martusewicz) - mūsų žemietis. Jo tėvai, lenkai ūkininkai, turėjo nemažą ūkį ir žemės, ūkininkavo Vandžiogalos parapijoje Preišiogalos kaime. Čia 1936 metais lapkričio 26 dieną gimė Mečislovas, tais pačiais metais gruodžio 6 dieną buvo pakrikštytas Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. 1949 metais, kovo 25 dieną, 5 valandą ryto, NKVD areštavo ir ištrėmė šeimą į Sibirą, kur tremtyje buvo iki 1956 metų.

Grįžti į tėviškę – Preišiogalą niekas neleido, o ir nebuvo kur: ūkis išgrobstytas, žemę ir pastatus nusavino kolūkis, todėl šeima repatriavo į Lenkiją. Mečislovas dabar jau emeritas, atsargos karininkas, gyvena Jelenia Gόra mieste Lenkijoje. Jis yra aktyvus Sibiro tremtinių sąjungos Jelenia Gόra skyriaus tarybos narys. Savo tėviškėje ir Vandžiogaloje jau ne kartą lankėsi. Šį kartą atvyko ne vienas, su savo sūnumi Jaroslavu, marčia Gražina ir anūke. Jaroslavas ir Gražina Martusevičai yra aktyvūs jauni žmonės, sportuojantys ir šokantys, dalyvaujantys įvairiuose varžybose ir konkursuose ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje. Besikalbėdami su svečiais Vandžiogalos lenkai sužinojo daug ano meto istorinių faktų, kuriuos papasakojo Sibiro tremtinys Mečislovas Martusevičius. Jis prisiminė ir įvardijo pavardes lenkų ūkininkų, ištremtų iš Vandžiogalos parapijos Preišiogalos, Boniškių, Puikonių, Gineikių, Girelės, Liepkalnio, Nartavos ir kitų kaimų. Mečislovas su jais kartu buvo tremtyje, tad papasakojo ir apie sunkią tremtinų dalį, priminė, kad ne visi iš ten grįžo, o ir tie patys repatriavo į Lenkiją, nes sugrįžti į gimtąsias vietas jiems niekas neleido.

Svečiai, apžiūrėję remontuojamą Švč. Trejybės bažnyčią, labai džiaugėsi, o Mečislovas papasakojo vaikystės prisiminimus, kaip su šeima atvykdavo į šią bažnyčią. Net trijose vietose šventoriuje jis aplankė savo protėvių kapus.

Kiekvienas toks susitikimas su tautiečiais žemiečiais, gyvenusiais mūsų krašte ir ištremtais į Sibirą 1941-1952 metais, įpareigoja Vandžiogalos lenkus rinkti informaciją, pasakojimus ir saugoti jų istorinę atmintį. Juk apie čia gyvenusius lenkus ūkininkus ir ištremtus į Sibirą, apie jų patirtą skriaudą ir netektis niekas niekada nėra nei užsiminęs, nei kalbėjęs, nei sovietmečiu, nei dabar. Nebeliko net jokio ženklo: nei ūkio, nei pastatų, nei namų... Labai gaila, nes šie žmonės buvo tikroji Vandžiogalos krašto druska. Jie tikrai verti didžiausios pagarbos ir atminties.