Jau antri metai tęsiasi Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios kapitalinė renovacija. 2018 metais sutvarkyta visa bažnyčios išorė, šiais metais tvarkomas bažnyčios vidus. Deja, per renovacijos laikotarpį taip ir neatsirado tikinčiųjų parapijiečių, norinčių savanoriškai neatlygintinai pasidarbuoti savo ypatingos šventovės labui, jos grožiui, švarai ir tvarkai atkurti. Todėl šios didžiulės renovacijos iniciatoriai, vandžiogaliečiai lenkai, jausdami laiko pulsą, didelę atsakomybę ir krikščionišką pareigą šventovei, savo laisvalaikį, atostogų ir išeiginių dienų laiką skiria neatidėliotiniems restauracijos, švarinimo ir tvarkymo darbams bažnyčios viduje. Reikia skubėti, laikas nelaukia. Artėjant šaltajam sezonui nebaigti darbai taps dar sunkiau įveikiami.

Praeitą savaitgalį iki vėlumos vandžiogaliečiai lenkai intensyviai darbavosi bažnyčios šoninėje Evangelijos pusės emporoje. Buvo tvarkomas istoristinės stilistikos altorius ir jo pirmajame tarpsnyje esantis Švč. Mergelės Marijos – Rožančinės paveikslas su aptaisais ir karūnomis. XVII amžiaus pabaiga – XVIII amžiaus pradžia datuojamas paveikslas yra nutapytas nežinomo dailininko ant drobės aliejiniais dažais. Šis paveikslas tikriausiai yra išgelbėtas nuo gaisro iš 1655 metų Karol Rostowski funduotos bažnyčios, kuri 1817 metais sudegė. Paveiksle Švč. Mergelės Marijos – Rožančinės figūra yra su sidabriniu paauksuotu apdaru ir su dviem karūnomis, sidabriniais rožančiniais karoliukais, lelija su sidabriniu skeptru, dviem sidabriniais mėnuliais ir dvylika žvaigždžių. Žemiau klūpantis Šv. Dominykas laiko sidabrinę leliją ir brevijorių. Šis vientisas raiškus barokinis paveikslas, turįs įvairių detalių ir technologijų (drobė, aliejus, aptaisai, karūnos, sidabras, kalstymas, karpymas, puncavimas, graviravimas, auksavimas), su puošniu aptaisu ir karūnomis praturtina ir papildo mariologinių atvaizdų bei senosios meninės auksakalystės paveldą.

Nepalankus laikas ir sąlygos šiai Vandžiogalos Švč. Trejybės vertybei padarė nemažai žalos. Išėmus paveikslą iš altoriaus atsivėrė jo „žaizdos“. Paveikslas tapytas drobėje, užtemptoje ant medžio lentos. Į seną medieną įsimetusios kirvarpos padarė savo pragaištingą darbą - ne tik medyje, bet ir drobėje matomos jų išgraužtos skylutės. Pati drobė nuo amžiaus ir temperatūros svyravimų yra susiraukšlėjusi ir sutrūkinėjusi. Norint išsaugoti šį Švč. Mergelės Marijos – Rožančinės paveikslą ateities kartoms yra reikalinga neatidėliotina, skubi ir profesionali restauracija.

Paklausite, kodėl? Rožančiaus kalbėjimas, malda į Švč. Mergelę Mariją bažnyčioje turėjo gilias šaknis ir tradicijas. Jau nuo XVIII amžiaus pradžios čia veikė ne tik Švč. Jėzaus širdies brolija, bet ir Švč. Mergelės Marijos - Rožančinės draugija su tikrai įspūdingu jos narių skaičiumi.

Bažnyčios šoninėje evangelijos pusėje atsinaujinusioje emporoje atsivėrė mariologinė erdvė. Šiandien ji neabejotinai turi būti tarsi iš naujo perskaityta, pamatyta, o svarbiausia – išgyventa. Prie altoriuje esančio Švč. Mergelės Marijos - Rožančinės paveikslo – ikonos reikalinga ir naudinga būtų atnaujinti kelis šimtmečius buvusios mūsų tėvų ir protėvių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės draugijos įžadus atgailauti, melstis ir prašyti Dangiškosios Dievo Motinos pagalbos ir atsivertimo malonės, kurios taip reikia šių dienų Vandžiogalos parapijos žmonėms. Juk nepalankūs laikai ir sąlygos žmonėms taip pat padarė neapskaičiuojamos žalos. Atnaujinta mariologinė erdvė iš tiesų galėtų tapti ir atsinaujinančios dvasinės žmonių erdvės galimybė...