Vingiuoti ir nenuspėjami žmonių likimai. Daugelį įvykių, istorijų, paslapčių jau yra nusinešta su savimi anapilin, daug ką ištrynė laikas, o kai ką pavyksta rasti, išsaugoti. Tai paliekame istorijai, ateinančioms kartoms.

Kilmingų garsių lenkų bajorų Jagiełłowiczy (Jagelavičių) giminių sutinkame Vandžiogalos parapijoje ir jos apylinkėse. Jos čia gausiai ir plačiai pasklidusios gyveno dešimtyje, o gal ir daugiau parapijos kaimų ir vienkiemių, tokių kaip Boniszki (Boniškiai), Ibiany (Ibėnai), Prejszagoła (Preišiogala), Żagowicze (Žiogaičiai), Jagiełowa (Jagelava), Girała (Girelė) ir kitose. Bajorų Jagiełłowiczy (Jagelavičių) giminės čia gyveno ilgiau nei du šimtai metų.

Per šį istorijos laikotarpį gyvendami mūsų krašte jie patyrė daug likimo smūgių, neteisybės, netekčių ir daug skausmo. Pergyventas sovietmetis ištrynė iš istorijos daug reikšmingų įvykių ir datų, paliko begalę neatsakytų klausimų. Bijodami represijų, žmonės vengė kalbėti apie savo praeitį, perduoti iš kartos į kartą puoselėtas protėvių vertybes. Dėl ypatingai nepalankių istorinių aplinkybių nemaža dalis kadaise buvusių kilmingų šeimų nusigyveno arba buvo represuoti.

Kad mūsų krašte gyvenę lenkų bajorų Jagiełłowiczy (Jagelavičių) giminės atstovai buvo tikri šios žemės patriotai, atsidavę bažnyčiai uolūs katalikai, liudija atrandami istoriniai faktai. Dar visai neseniai šių eilučių autoriui atnaujinus senuosius paveikslus remontuojamoje Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje, vieno iš jų, kuriame pavaizduotas Šv.Antanas Paduvietis, laikantis kūdikėlį Jėzų ant rankų, kitoje pusėje užrašas lenkų kalba byloja apie jo autorių tapytoją Maciej Buczyński ir paveikslo fundatorių Kleofas Jagiełłowicz z Żagowicz (Kleofas Jagelavičius iš Žiogaičių). Paveikslą jis 1889 metais fundavo Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčiai. Tai dar vienas įrodymas, kad Jagiełłowiczy (Jagelavičių) šeimos aukojo Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčiai. Čia verta prisiminti dar XVIII amžiuje W.J.P. Magdalena Jagiełłowiczowa įkurtą paramos fondą.

Lenkų bajorų Jagiełłowiczy (Jagelavičių) giminės, gyvenusios parapijos kaimuose ir vienkiemiuose, atlaikė ne vieną įvairių laikotarpių istorinį iššūkį. Jų atstovai dalyvavo abiejuose XIX amžiaus lapkričio ir sausio sukilimuose, išgyveno ir tarpukario žemės reformą, per kurią neteko dalies savo turėtų žemių. Bet didžiausia nelaimė juos ištiko 1941-1952 metais, kai vyko sovietiniai trėmimai į Sibirą.

Beveik visi jie buvo ištremti. Su kai kuriais Jagiełłowiczy (Jagelavičių) giminių atstovais teko prieš keletą metų susitikti ir pasikalbėti. Jie papasakojo savo liūdną lemtį ir Sibiro tremtį, detaliai nusakė tremties vietą, metus, ten mirusius savo artimuosius, taip pat ir tolimesnį savo gyvenimą po tremties repatrijavus į Lenkiją. Laikui bėgant kaskart pavyksta rasti vis daugiau istorinės medžiagos ir faktų, liudijančių apie Jagiełłowiczy (Jagelavičių) giminių patriotinį ir krikščionišką palikimą, liudijimą mums ir ateinančioms kartoms.