Ne vieną dešimtmetį tarp įvairių senų rakandų ir knygų kampe liūdėjo sugedęs senovinis antikvarinis sieninis laikrodis – Gustav Becker, XIX a. pab. – XX a. pr. gaminys. Ši firma buvo įkurta 1850 metais Vokietijoje. Tai vienas labiausiai žinomų Vokietijos aukštos kokybės laikrodžių gamintojas. Nugarinėje laikrodžio pusėje antspaudas rusų kalba liudija, kad laikrodis buvo pirktas Kaune A.Mejerovičiaus juvelyrinėje parduotuvėje.
Vandžiogalietei, aktyviai lenkų bendruomenės narei Zofijai Pilypienei, kilo noras prikelti šį senovinį daiktą naujam gyvenimui. Tuo labiau, kad jis brangus ir kaip prisiminimas. Dar iš vaikystės daug kas prisimena šį laikrodį melodingai mušant valandas ir pusvalandžius Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje.

Buvo pabandyta laikrodį prikelti savo jėgomis. Išėmus jo mechanizmą iš korpuso, paaiškėjo jo defektai. Pirmiausia buvo nutrūkusi viena iš spyruoklių. Paieškojus internete, išsiaiškinta, kad galima rasti naujų, tačiau kainos labai didelės, ir vis viena autentiškos, tiksliai tokios, kuri reikalinga, nėra. Spyruoklė, pasirodo, labai stipri, išimti ją iš būgno labai sunku, o sudėti atgal į būgną be tam pritaikytos įrangos praktiškai būtų neįmanoma. Pasirodė, kad ir meistrų laikrodininkų, restauruojančių, remontuojančių senuosius laikrodžius ne tiek jau daug belikę. Teko paplušėti intensyviai jų beieškant. Keletą mėnesių senasis laikrodis Gustav Becker buvo remontuojamas ir derinamas ir tik šį sausio savaitgalį „pasveikęs“ sugrįžo į Vandžiogalos bažnyčią.

Šios iniciatyvos autorė, aktyvi visuomenininkė, lenkų bendruomenės narė, parapijos Carito vedėja Zofija Pilypienė tikrai nepagailėjo nei savo laiko, nei lėšų. Šis kilnus nesavanaudiškas darbas primena mums, kad rūpintis Dievo šventove, gražinti ir turtinti ją yra kiekvieno tikinčiojo pareiga. Visais laikais tai buvo suprantama. Tai vyko net ir pačiais sunkiausiais laikais. Pvz., 1674 metais, siaučiant maro epidemijai, parapijiečiai savo lėšomis statė bažnyčią. Dar tebesant baudžiavai, 1817 metais, po įvykusio bažnyčios gaisro, visi surėmę pečius vėl atstatė šventovę. Ir taip buvo visuomet: ir prieš karą, ir per karą, ir po karo. Geros valios žmonės visados stengėsi dėl savo šventovės. Šiandien tai nebemadinga... Nors gyvename turtingus, didžiausios gerovės laikus, bet Dievo namams neaukojame.

2000 metais po vagystės bažnyčioje parapijietė lenkė Genovefa Naruševičiūtė tada bažnyčiai paaukojo naujus altoriaus kryžius ir po 20 metų - 2020 metais parapijietė lenkė Zofija Pilypienė pratęsė aukotojų tradiciją, savo lėšomis ir rūpesčiu sugrąžino bažnyčiai senąjį laikrodį, kuris ir varge, ir džiaugsme skaičiavo laiką mūsų tėvams ir seneliams, seniai iškeliavusiems į amžinybę.