Greitai bėga laikas, vis daugiau žmonių ir veidų nueina užmarštin. Užmirštame žmones, kadaise šalia gyvenusius, sunkiai dirbusius, tuos, kuriuos lydėjo paprastumo, artumo ir jautrumo dvasia. Todėl norisi prisiminti juos ir jų darbus...

Tai Vandžiogalos parapijos varguoliai. Sovietinės valdžios paniekinti, bet tikinčiųjų mylimi, jie glaudėsi prie Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios. Neturtas ir jį lydintis aristokratiškumas šiandien gali atrodyti egzotiškai, bet daugiau kaip prieš pusę šimto amžiaus taip neatrodė. Viena iš tokių - Dievo ir žmonių tarnaitė, lenkė Stanisława Truskowska (Stanislava Truskauskaitė), gyvenusi 1896-1970 metais, buvusi vienuole.

Sovietinei valdžiai uždarius vienuolyną, ji slapstėsi, vėliau grįžo ir iki pat mirties tarnavo Vandžiogalos bažnyčioje. Kol jėgos leido, skalbė bažnytinius rūbus, prižiūrėjo procesines vėliavas. Kasdien rytais ir vakarais vienumoje melsdavosi prie Švč. Mergelės Marijos Rožančinės paveikslo. Žmonės, matydami jos pamaldumą ir darbštumą, atnešdavo jai maisto produktų, paaukodavo šiek tiek pinigų. Ji buvo mylima ir gerbiama parapijiečių, visų atmintyje išliko kaip maldos, meilės Dievui ir krikščioniško dalijimosi pavyzdys. Dalinosi savo neturtu net su vaikais, už mažiausią paslaugą atsilygindavo, sakydama : „ Tikrai esate verti atlygio“.
Aleksandra Marcewicz (Aleksandra Marcevičiūtė), gyvenusi 1877 – 1967 metais, visų buvo vadinama Olesia. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ji darbavosi bažnyčios šventoriuje. Ravėdavo apleistus kapus, juos prižiūrėdavo. Už šį jos triūsą tikintieji taip pat dažniausiai atsilygindavo maisto produktais, drabužiais, duodavo šiek tiek pinigų. Olesia net ir ravėdama kapus nesiskirdavo su rožančiumi. Sakydavo, kad ji ne tik tvarko kapus, bet ir kasdien meldžiasi už čia palaidotų žmonių sielas, nes žino, kad jie bus jos geriausi prieteliai ir užtarėjai pas Dievą.

Štai tokie šviesūs prisiminimai apie šias Vandžogalos parapijos neturto dvasios aristokrates – Dievo ir žmonių tarnaites Stanisławą Truskowską ir Aleksandrą Marcewicz (Olesia).