Šiandien net sunku patikėti, kad tarpukario metais Vandžiogalos miestelyje buvo net trys lenkų Kostkevičių (Kostkiewiczów), Vilkevičių (Wilkiewiczów), Vaškevičių (Waszkiewiczów) šeimų orkestrėliai – kapelos, kuriuose grodavo šių šeimų atstovai – tėvai, broliai, dėdės. Vandžiogalos krašto lenkų ūkininkų šeimose buvo laikoma garbe bent vieną vaiką išmokyti groti, nes muzikantas visur, o ypač kaime, buvo svarbus ir gerbiamas asmuo. Apie tokį asmenį ir sukdavosi visas kultūrinis gyvenimas.
Ano meto miesteliuose ir kaimuose nebuvo galimybės mokyklose mokytis muzikos, todėl gabūs vaikai groti išmokdavo iš klausos stebėdami vyresniuosius šeimos ar kaimo muzikantus.

Muzikinius instrumentus šeimų kapelos nariai kaupė ir perduodavo iš kartos į kartą, taip pat pirkdavo ar mainydavo su miestelyje gyvenančiais žydais. Šie turėjo tikrai gerus savo orkestrėlius, kurie muzikuodavo net trijose žydų karčemose ir traktieriuje. Kostkevičių (Kostkiewiczów), Vilkevičių (Wilkiewiczów), Vaškevičių (Waszkiewiczów) kapelų muzikantai buvo kūrybingi žmonės. Jie kūrė ir atlikdavo savo kūrybos melodijas. Jų galvose gimdavo įvairių polkų, valsų ir krakoviakų melodijų interpretacijos. Gaila, kad muzikantai, kaip ir kiti to meto griežikai, nepažino muzikinio rašto, todėl neišliko jų sukurtų melodijų. Visi šių trijų orkestrėlių muzikantai buvo linksmi žmonės, šmaikštuoliai, visų laukiami vestuvėse, krikštynose bei kitose Vandžiogalos miestelyje vykusiose šventėse. Jų repertuare buvo Liaudos krašto bajorkiemiuose (okolicy) ypač mėgstamos ir mielai dainuojamos lenkų kovų, patriotinės, istorinės dainos.
1932 – aisiais metais visi šie muzikantai savo grojimą ir visą meninę veiklą buvo priversti nutraukti, nes Kauno krašte prasidėjo didysis tautinis atgimimas, o Vandžiogalos valsčiuje buvo pradėtas ypatingas lietuvybės gaivinimas. Visi valsčiaus pareigūnai – policininkai, mokytojai - buvo iš įvairių Lietuvos vietų atsiųsti lietuviai. Jie aktyviai prisidėjo steigiant pavasarininkų, ateitininkų jaunimo organizacijas, kuriant šaulių kuopas. Bet kokia lenkų kultūrinė, meninė ir švietėjiška veikla buvo uždrausta, o visi šio įstatymo laužytojai buvo greitai išaiškinami ir baudžiami verčiami nutraukti šią nelegalią veiklą. Todėl minėti lenkų orkestrėliai negalėjo pasirodyti viešose vietose. Ne kartą policininkų užklupti už atliekamus lenkiškus kūrinius būdavo baudžiami piniginėmis baudomis ir dabokle, todėl turėjo trauktis į „pogrindį” ir tenkintis tik muzikavimu lenkų ūkininkų namuose per vestuves, krikštynas, baimindamiesi, kad apie juos nebūtų pranešta policijai.
Senieji Vandžiogalos miestelio lenkai muzikantai, jų kapelos, šeimyniniai orkestrėliai likę tik nuotraukose ir prisiminimuose. Bet jų buvimas, drąsa, kūryba, muzikavimas – tai šviesi Vandžiogalos krašto lenkiškos kultūros ir istorijos dalis.