Vandens ir vėjo malūnai Vandžiogaloje

malunDSCF0340Domėtis savo krašto vietovės istorija labai padeda senieji XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios vokiški, lenkiški, rusiški, lietuviški kariniai topografiniai žemėlapiai. Juose galima surasti daug informacijos apie jau išnykusias vietoves, kaimus ir vienkiemius. Šiuose žemėlapiuose yra sužymėti net vandens ir vėjo malūnai, dažnai kaip orientyrai arba sekyklos ir kaip svarbūs kariuomenės aprūpinimo maistu objektai.
Iš šių žemėlapių sužinojome, kad jau XVIII amžiuje Vandžiogalos parapijoje prie Urkos upės veikė pono Kunickio (Kunicki) ir prie Meklos upės, polivarke Księża Wola, pono Kozakovskio (Kozakowski) vandens malūnai.

Jų buvo ir kaimyninėse vietovėse – prie kairiųjų Nevėžio upės intakų – Barupės ir Gynės ir dešiniojo intako – Šušvės. Tai Panevėžiuko ponios Koreivienės (Korejwo), Labūnavos pono grafo Zabielos (hrb. Zabiełło), Pogynės pono Šiukštos (Szukszto), Vimbarų pono Vimbaro (Wimbor) dvarų vandens malūnai. Vasarą dėl vandens stygiaus upėse jie sustodavo. Tada jų darbus perimdavo vėjo malūnai.

Vandžiogalos parapijoje Boreko ponios Chmielevskos (Chmielewska) dvare stovėjo senas stiebinis vėjo malūnas. Kada jis buvo pastatytas, žinių nėra, žinoma tik, kad juo malė miestelio žydas nuomininkas. Malūnas buvo ketursparnis, su burėmis ir nuimamomis vėjalentelėmis. Į vėją sparnai buvo atgręžiami kartu su visu malūnu, kuris sukiojosi tarsi pamautas ant storo stiebo. Malūno išorėje prie užpakalinės sienos buvo laiptai, kuriais į malūną buvo užnešami maišai. Malimo mokestis buvo imamas už maišų, kurių nesverdavo, skaičių, tad ūkininkai stengėsi juos kuo pilniau pripilti – nešti buvo sunku. Malūnas turėjo dvi poras girnų, vienos – paprasto malimo, kitos – pikliavimo. Pikliuotus kvietinius miltus šeimininkės naudojo pyragams, o paprasto malimo – duonai ir gyvuliams šerti. Malūnas nustojo veikęs XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje. Vėlesnių metų žemėlapiuose jis jau nepažymėtas.

Stankūnų pono Dackievičiaus (Dackiewicz) dvare stovėjo kepurinis vėjo malūnas. Lyginant jį su Boreko stiebiniu malūnu, šis buvo modernesnis. Kepuriniai malūnai būdavo aštuonbriauniai, paprastai apkalti medine stogo danga, kepurė medinė, joje įrengtas sparninis velenas su medine arba metaline kryžma. Kryžmoje būdavo įverti du posparniai, prie kurių pritvirtinti keturi sparnai. Tradiciškai kepuriniuose malūnuose girnos buvo sukamos per dvipakopę krumpliaratinę pavarą. Gaila, nebeliko senųjų Stankūnų dvaro gyventojų, kurie galėtų papasakoti, kaip buvo apgręžiama malūno kepurė, ar malūnas buvo su apeigos tilteliu, ar be jo.

XX amžiaus pradžioje vandens ir vėjo malūnai nyko, daugėjo garo ir motorinių malūnų, dirbančių be perstojo. Vandžiogaloje jų atsirado net du. Tai Tonelio Goreliko ir Ošero Keidanskio garo motoriniai malūnai...

  • DSCF0268
  • DSCF0273
  • DSCF0298
  • DSCF0310
  • DSCF0316
  • DSCF0326
  • DSCF0329
  • DSCF0332
  • DSCF3690
  • DSCF3720

Ričardas Jankauskas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes