Vandžiogalos garo – motoriniai malūnai

malun2DSCF0008Pirmasis motorinis malūnas Vandžiogaloje buvo įrengtas 1926 metais sename dviaukščiame dvarininko Voicecho Juškevičiaus (Wojciech Juszkiewicz) mūriniame dvaro svirne už Urkos upelio. Šį svirną iš dvaro savininko dvylikai metų buvo išsinuomavęs vandžiogalietis verslininkas – žydas Tonelis Gorelikas. Svirne jis įkūrė malūną ir lentpjūvę. Dvi poras malūno girnų ir piklius suko dizelinis motoras. Malūną aptarnavo du žmonės, jis dirbo sezoniškai. Tonelis Gorelikas turėjo dar vieną malūną Kėdainių apskrityje. Vandžiogalos dvaro svirne jis veikė dvylika metų, iki pat sutarties pabaigos.

Kada ir kodėl šio malūno savininke tapo kita šios šeimos narė – Chaja Gorelikienė - nėra žinoma. Bet 1938 metais dvarininkas Voicechas Juškevičius (Wojciech Juszkiewicz) verslininkei malūnininkei pranešė, kad sutarties nebepratęs, nes dvarą su visais trobesiais ir jame esančiais pagalbiniais pastatais išnuomavo kitiems miestelio verslininkams žydams Ošeriui Keidanskiui ir Mejeriui Labanovskiui – jos verslo konkurentams.
Verslininkė Chaja Gorelikienė ryžosi verslo nenutraukti. Valdžios atstovams ji įrodė, kad veikiantis O.Keidanskio ir M.Labanovskio malūnas yra nepajėgus tinkamai aptarnauti visus ūkininkus, jie eilėse priversti laukti po tris – keturias dienas. Įtikinusi valdžios pareigūnus ji gavo leidimą pastatyti dar vieną garinį malūną ir lentpjūvę Vandžiogalos miestelio pakraštyje. Malūnas buvo įrengtas dviejų aukštų mediniame pastate, lentpjūvė buvo priglausta prie malūno šoninės sienos, beveik tokio pat dydžio kaip ir pats malūnas, o už malūno pristatytas didelis vienaukštis mūrinis dviejų patalpų priestatas motorui ir garo katilui. Malūnas turėjo dvi poras girnų, valcus, grūdų valymo mašiną, piltuvus, keltuvus, elevatorius. Lentpjūvėje buvo gateris ir obliavimo mašina, du geležinkeliukai medienai į gaterį atvežti ir išvežti pjautinei medžiagai. 1941 metais holokaustui praūžus pro Vandžiogalos miestelį, ši didelė, ambicinga ir versli Vandžiogalos žydų Gorelikų šeima buvo sušaudyta, malūnas išgrobstytas, o likusius pastatus sugriovė Vandžiogaloje 1953 metais įsikūręs kolūkis „Raudonasis artojas“.

Kitų vandžiogaliečių verslininkų žydų - Ošerio Keidanskio ir Mejerio Labanovskio - garo malūnas stovėjo Vandžiogalos miestelio centre, netoli nuo bažnyčios. Tai didelis trijų aukštų pastatas su rampa ir pastoge. Didelė raudonų plytų motorinė buvo inkorporuota į medinę pastato sieną. Lentpjūvės statinys – trečdalio šoninės sienos ilgio, priglaustas prie trijų aukštų medinio malūno pastato. Malūnas plėtėsi, modernėjo ir tobulėjo. Jo įstatyminis kapitalas siekė iki 100 000 litų, bendras įvairių mašinų skaičius išaugo iki 16, šalia dyzelinio motoro atsirado ir lokomobilis. Malūnas dirbo ištisus metus, jį aptarnavo penki darbininkai. Šitokia malūno plėtra ir veikla neliko nepastebėta. Ji nepatiko kaimynams, todėl kaimynai - kiti miestelio žydai- rašė prašymus prekybos ir pramonės departamentui, kad uždraustų verslininkams Ošeriui Keidanskiui ir Mejeriui Labanovskiui statyti garo mašiną, kuri gali sukelti gaisrą miestelyje. Tai tikriausiai buvo tik žydų bendruomenės konkurencinės kovos pasekmė.Malūnas davė pelną, dirbo ištisus metus ir dviem pamainom. Verslininkų Ošerio Keidanskio ir Mejerio Labanovskio malūnas tais laikais buvo tikrai modernus ir našus. Jis ne tik malė, valcavo, pikliavo, bet ir lentpjūvėje gateriu ir apskritu pjūklu apdorojo medieną, buvo taip pat plėšiamos skiedros stogams dengti. Galingas dizelinis motoras suko dinamą. Jos gaminama elektra buvo naudojama ne tik malūno reikmėms, bet ir keliems miestelio namams apšviesti.1953 metais, malūnas atiteko Vandžiogaloje įkurtam kolūkiui „Raudonasis artojas“. Labai greitai buvo susprogdintas garo katilas – niekas jo neremontavo, nors lentpjūvė dar ilgai veikė naudodama elektros energiją. Galiausiai viskas buvo išgrobstyta. Malūno pastatas yra išlikęs iki šių dienų, bet paverstas sandėliu.

Vandžiogalos parapijiečių lenkų Aleksandro ir Malvinos Vonžodų dėka šių miestelio žydų verslininkų Keidanskių ir Labanovskių šeimos buvo išgelbėtos nuo mirties. Jas 1943 – 1944 metais savo ūkyje slėpė ir nuo mirties išgelbėjo šie taurūs žmonės.Jie buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais ir apdovanoti. Garbė ir šlovė jiems!
Tokia Vandžiogalos malūnų istorija.

  • DSCF0003
  • DSCF0008
  • DSCF0277
  • DSCF0279
  • DSCF0285
  • DSCF0290
  • DSCF0293
  • DSCF0297
  • DSCF3734

Ričardas Jankauskas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes