Paskutinės vasario mėnesio savaitės ketvirtadienį Kaune vyko Kauno arkivyskupijos Carito metinė konferencija. Joje dalyvavo didelis būrys (apie pusantro šimto) Carito bendradarbių ir savanorių iš visos arkivyskupijos dekanatų.
Konferencija prasidėjo Šv.Mišiomis Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje. Eucharistijos šventimui vadovavo vyskupas Algirdas Jurevičius, jam talkino į metinę konferenciją atvykę Kauno I, Kauno II, Kėdainių ir Raseinių dekanai ir parapijų kunigai. Homilijoje vyskupas A.Jurevičius kvietė susirinkusius karitiečius eiti gyvenimo, ne mirties keliu, nebijoti patiems prašyti pagalbos ir suteikti ją kitiems, nes tik taip galima įveikti kylančius sunkumus.
Vyskupas priminė, kad mūsų gyvenimas bus vertinamas ne pagal tai, ką turėjome, bet pagal tai, ar dalijomės savo ištekliais su kitais stokojančiais. Kauno arkivyskupijos Carito direktorius Arūnas Kučikas, šiais metais paskirtas eiti šias pareigas antrą kadenciją, trumpai apžvelgė 2019 metų Kauno arkivyskupijos Carito veiklą. Jis akcentavo, kad bendruomeninė tarnystė parapijose sudaro Carito veiklos pagrindą. Tam pritarė ir konferencijoje dalyvavę Vandžiogalos parapijos karitiečiai lenkai savanoriai. Jie tikrai supranta ir yra pajutę, kad silpnoje bendruomenėje visas karitatyvinis, sielovadinis, fizinis darbas užgula karitiečių pečius. Šiuolaikinis žmogus kartais klaidingai mano esąs vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės autorius.Tuo Vandžiogalos parapijos karitiečiai lenkai savanoriai galutinai įsitikino organizuodami ir dalyvaudami Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčios kapitalinio remonto darbuose 2018-2019 metais. Tie du metai buvo didelių iššūkių ir išbandymų laikas. Kartais mes pasijusdavome gerokai vieniši, nesuprasti, kartais būdavo apmaudu dėl kai kurių žmonių abejingumo. Parapijos karitiečiai lenkai šį „egzaminą“ išlaikė. Jų tarnystė parapijoje parodė, kad tvirtai tikintiems nebus kliūčių, nebus nieko neįmanomo.Visgi mes trokštame daugiau. Mes norime, kad žmonės suvoktų, kad bendruomenę galime įsteigti, tačiau ji savo išgalėmis niekada netaps tikrai broliška ir neįveiks visų pertvarų, t. y. nevirs realiai visuotine bendruomene. Vieninga žmonių giminė, broliška bendruomenė randasi iš Dievo, kuris yra Meilė, suburiančio žodžio. Bažnyčia globia žmogų, saugo jo moralinę sąžinę ir didina asmeninę bei socialinę atsakomybę. Ar žmonėms visa tai tikrai labai sunku suprasti?
Ričardas Jankauskas