Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) buvo nuoširdžiai tikintis, patikimas, darbštus ir nagingas šio krašto ir miestelio patriotas kalvis. Kad ir kokie laikai ir kokios valdžios buvo, jis niekad nesvyravo ir nekolaboravo. Jis gyveno Dievo ir tiesos šviesoje. Apie jį reikia žinoti, jo neturėtume užmiršti.
Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) gimė 1905 metais, pakrikštytas Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. 1932 metais susituokė su našle Joanna iš Gelnų kaimo. Gyveno jie dideliame nuosavame name Kėdainių gatvėje. Jau tarpukariu savo kalvėje Stanislovas darbavosi su padėjėjais ir buvo vienas iš perspektyviausių to meto miestelio kalvių.

O jų miestelyje buvo net septyni. Stanislovas didelės konkurencijos nejautė, nes iš įvairių Vandžiogalos krašto vietų atvykę lenkai ūkininkai neabejodami jam patikėdavo remontuoti žemės ūkio padargus. Žmonės tvirtai tikėjo: jis savo darbą gerai atliks ir už tai mokėti daug nereikės.

Žmona Joanna – namų šeimininkė, prižiūrėjusi didžiulį namą. Kadangi šeima savo vaikų neturėjo, tai dalį namo nuomodavo. Tarpukariu pas juos gyveno ir miestelio žydo malūnininko Goreliko šeima. Čia prieglobstį rasdavo ir ūkininkų vaikai, kurie mokėsi Vandžiogalos pradžios mokykloje, iš tolimesnių kaimų. Pas juos yra gyvenusi ir į mokyklą ėjusi žinoma visuomenininkė ir rašytoja Anna Boharewicz – Richter.
Nelengva buvo kalvio Stanislovo dalia. Jis matė, kaip per holokaustą iš jo namų buvo išvedami nuomininkai žydai – visa Gorelikų šeima, girdėjo šūvius ir aimanas, kai juos sušaudė netoliese esančiame Boreko miškelyje. Šią egzekuciją vykdė iš Kauno atvykę policininkai ir vietiniai Babtų bei Labūnavos baltaraiščiai. Stanislovas niekad nevengė kalbėti apie holokaustą Vandžiogaloje ir niekad nebijojo pasakyti, kas buvo jo vykdytojai. Nebijojo sakyti teisybės ir sovietiniais metais, kad buvę jo užsakovai ūkininkai, netekę žemės ir savo padargų, kuriuos jis tiek metų taisė, buvo sovietinės valdžios persekiojami ir tremiami į Sibirą. Sovietiniai pakalikai ne kartą prašė kalvio Stanislovo, kad šis „prisimintų“ blogus lenkų ūkininkų darbus ir šie būtų ištremti į Sibirą. Kalvis nepasidavė jokioms provokacijoms – nieko neįskundė, ne vieną perspėjo apie jam gresiantį pavojų.                
Kalvis Stanislovas buvo aukštas ir stiprus vyras. Senieji miestelio gyventojai pasakojo, kad jėgos jam nestigo, bylojo, kad yra matę, kada šis kaustyto vežimo ratą persviedė per savo kalvės stogą. Sovietiniais metais komunistinė vietos valdžia apkaltino jiems neparankų žmogų vagyste. Daug žmonių žinojo, kad šis žmogus apkaltintas neteisingai, tačiau niekas jo neužstojo. Užstojo jį tik lenkas kalvis Stanislovas, kuris drąsiai ir kompetentingai išrėžė visą tiesą ir apgynė visiškai nekaltą žmogų.

Chmieliauskų šeima buvo lenkai, namuose ir su kaimynais kalbėdavo lenkiškai. Stanislovas ir žmona Joanna niekada neapleisdavo Šv. Mišių bažnyčioje, visada rasdavo laiko ne tik sekmadieniais ar švenčių metu, bet ir per vakarines gegužines, birželines ar spalio mėnesio rožančines pamaldas.
Su pagarba, pasididžiavimu ir meile prisimename šį žmogų. Neeilinis žmogus gyveno mūsų miestelyje, apie jį reikia žinoti, jo neturėtume užmiršti. Gyventi tinkamai, dorai ir teisingai, pagal garbingąjį Stanislovą, - tai gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl bendruomenės, dėl teisybės, dėl garbingo tautos likimo.Tokios santarvės su pasauliu Stanislovas pirmiausia ieškojo bažnyčioje.