Visą šį gavėnios laikotarpį, pagal bažnytinę tradiciją, kiekvieną penktadienį Vandžiogalos lenkai eina mūsų Išganytojo kančios kryžiaus kelią. Ir šį penktadienį, Kristaus kančios sekmadienio išvakarėse, kiekvienas asmeniškai apmąstė Kryžiaus kelio stočių paslaptis, prašydamas Dangiškąjį Tėvą apginti Vandžiogalos miestelio gyventojus ir viso pasaulio žmones nuo mirtį nešančios koronoviruso (COVID – 19) epidemijos, kurios akivaizdoje šiandien visi esame.
Dėl šios epidemijos turėtų susirūpinti visi, nes nerimą keliančių apraiškų tikrai daug. Didžioji dauguma gyventojų, deja, karantino nesilaiko, epidemijos grėsmės net nesuvokia.

Jie kartu su iš įvairių Europos šalių sugrįžusiais kosinčiais tautiečiais mielai bendrauja miestelio gatvėse, džiaugiasi geru oru ir artėjančiu pavasariu. Tomis pačiomis gatvėmis smagiai rieda, skubėdama į laukų darbus, keldama dulkių debesis ir sunkioji ūkininkų technika. Viešose miestelio vietose nėra jokių dezinfekcinių priemonių, viešasis tualetas – sovietinių laikų lauko būdelė be vandens, be elementarių higienos priemonių. Miestelyje nepamatysi nė vieno žmogaus, dėvinčio apsauginę kaukę. Visi, ko gero, tikisi, kad ši neganda juos aplenks. Galbūt trūksta išmanymo, supratimo, elementarios kultūros?
Tikriausiai liga neaplenks, kaip neaplenkė Vandžiogalos miestelio ir kita užkrečiamoji liga – tuberkuliozė (džiova). Jau keletą metų Vandžiogaloje rusena ir plečiasi šios epidemijos židiniai. Yra nemažai užsikrėtusių žmonių, kuriems nustatyta ši liga, o kiek dar nenustatytų atvejų?. Yra ir mirčių nuo šios ligos. Žmonių abejingumas beribis – niekas apie tai nekalba, niekam tai nerūpi. Nėra jokios profilaktikos, net informacijos apie žmones, keliančius užkrato grėsmę. Nėra jokios informacinės mokomosios medžiagos, kaip apsisaugoti nuo šios nė kiek ne mažiau baisesnės už koronaviruso ligos, kuri toliau tyliai plinta miestelyje. Nesiimant jokių veiksmų tikėtini sunkūs padariniai.
Reiktų priminti, kad Vandžiogalos miestelyje tuberkuliozės (džiovos) epidemija siautėjo 1920 – 1935 metais. Tada kas antras Vandžiogalos parapijos gyventojas mirdavo nuo šios ligos( apie 50 – 60 žmonių per metus).
Vandžiogaliečiai lenkai ragina miestelio gyventojus nors šiek tiek stabtelėti, palikti ramybėje kasdienybės rūpesčius, rasti laiko namuose ar laukuose bent pusvalandį apmąstyti mūsų Išganytojo kančią, pasimelsti ir prašyti pagalbos, nes miestelis yra dviejų epidemijų akivaizdoje. Kiekvieno krikščionio pareiga yra įspėti, patarti ir melstis. Be Dievo pagalbos nelengva bus miestelio gyventojams, neturintiems elementarių civilizacijos priemonių (vandentiekio, kanalizacijos ) kovoti ir įveikti baisias žmonijos ligas. Tai tikrai nelengvas iššūkis. Juk reikės ne tik įveikti pandemijos siaubą, bet drauge bandyti nugalėti savo abejingumą, neišmanymą, savo atsainumą grėsmės akivaizdoje ir bandyti stiprintis dvasiškai. Tik Dievo širdies uoste mūsų laukia ramybė.