Kiekviena bažnyčia prižiūri, džiaugiasi ir didžiuojasi savo interjeru. Didžiausio dėmesio nusipelno altoriai. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios altorius stebime būdami šventovėje ir regime neseniai Lenkų biblioteką pasiekusiose tarpukariu fotografuotose senose nuotraukose.

Didysis altorius – ąžuolinis, kondignacijos centre yra senasis kryžius, kuris nuo amžių tikinčiųjų yra gerbiamas kaip garsėjantis stebuklais. Nukryžiuotojo figūra – paprasta, kukli, medinė, aplink jį - votai. Šalia kryžiaus, iš dešinės, nišoje, yra Švč. Jėzaus širdies statula. Iš kairės pusės, nišoje, yra Nekalčiausios Mergelės Marijos širdies statula.

Didysis altorius įrengtas 1933 metais. Darbai kainavo 6500 litų.

Bažnyčios navoje yra du šoniniai ąžuoliniai altoriai. Dešinėje pusėje – Švč. Mergelės Marijos altorius. Kondignacijos centre yra Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo paveikslas, nišose – Šv.Onos ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės statulos. Kairėje pusėje - Švč. Trejybės altorius, kurio kondignacijos centre yra Švč. Trejybės paveikslas, nišose – Šv. Vincento Pauliečio ir Švč. Mergelės Marijos statulos. Abu šie altoriai įrengti 1930 metais ir kiekvienas jų kainavo po 5000 litų. Tarpukario metais tai buvo tikrai daug. Juos aukojo visi parapijos tikintieji, didžiąją dalį - lenkai bajorai ūkininkai.

Abiejose bažnyčios galerijose yra senoviniai, paprasti, egliniai, su kolonomis, klasicistinio stiliaus altoriai. Dešinėje – altorius su Šv.Jono Krikštytojo paveikslu. Kairėje – altorius su Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus karalienės paveikslu.

Šie altoriai taip atrodė tarpukariu ir iki 1958 metų. Tada buvo sumanyta altorius pagražinti ir padaryti didesnius. Didysis altorius buvo praplėstas, pridedant jam antrąją kondignaciją su šventųjų paveikslais ir dviem angelų skulptūromis. Tais pačiais metais visų altorių kondignacijos buvo papuoštos naujais šventųjų paveikslais. Šiems darbams atlikti parapijiečiai paaukojo 7000 rublių. Nuo tada atliktą altorių puošybą ir jų plėtrą matome ir šiandien.

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje iki pat moderniųjų laikų išlikęs ištiesų unikalus paveldas. Buvo saugojamos ir puoselėjamos medinės sakralinės architektūros tradicijos, kurių akivaizdžius pėdsakus matome bažnyčios altoriuose. Dėmesys tam, kas iš tiesų labai vertinga, šiandien džiugina parapijos žmones. Ir savo straipsniu kviečiame domėtis, džiaugtis išlikusio paveldo ženklais. Juk artėja šv. Velykos.