Visais laikais Didžiojo šeštadienio naktį bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, apmąsto  Jo kančią ir mirtį, nužengimą į pragarus, su malda ir pasninku laukia Viešpaties Prisikėlimo. Pagal senąją bažnyčios tradiciją ši naktis yra budėjimas Viešpaties garbei. Per ją švenčiama Vigilija primena  šventąją Viešpaties Prisikėlimo naktį.
Tarpukariu pilnutėlėje  Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo  budima Viešpaties garbei visą naktį labai pamaldžiai ir iškilmingai. Šeštadienio  vakare, po šv. Mišių, į bažnyčią paskui savo vadą įžengdavo būrys kareivių – husarų, uniformomis apsirengusių miestelio ir aplinkinių kaimų vaikinų.

Bažnyčios viduryje būrys sustodavo prie patiesto drobinio kilimo su pagalve. Ant kilimo būdavo paguldytas kryžius su Nukryžiuotuoju. Kareiviai, klausydami vado komandos, nusiimdavo kepures, priklaupdavo prie kryžiaus, išsitraukdavo kardus. Netrukus pasigirsdavo vado komandos: „Stot! Ramiai! Ginklu gerbt!”. Kariškai pagerbus kryžių ir Nukryžiuotąjį dalį vyrų vadas išsivesdavo. Likę sustingdavo garbės sargyboje. Po kurio laiko vadas atvesdavo pamainą – kitus kareivius, kurie pakeisdavo budinčius vyrus, ir tai tęsdavosi iki pat ryto. Pailsėti naktį nebūdavo galimybių, nes į bažnyčią susirinkę tikintieji namo nesiskirstė, jie visą naktį bažyčioje savo maldomis ir giesmėmis garbino Viešpatį ir laukė sekmadienio ryto aušros. Ryte, tradiciškai 6.00 val., prasidėdavo šv.Mišios – Resurrectio – Kristaus Prisikėlimas. Skambant varpams ir giesmėms visa iškilminga maldininkų procesija tris kartus eidavo aplink bažnyčią. Kareiviai žygiuodavo šalia klebono, nešančio Švč. Sakramentą.
Pasibaigus maldoms bažnyčioje kareiviai ir jų vadas buvo kviečiami į kleboniją ragauti pašventintų velykinių patiekalų.

Kariai – husarai,  žvelgiantys į mus iš senovinių nuotraukų, - tai uolių parapijiečių – lenkų ūkininkų sūnūs, kuriems niekad nepritrūkdavo entuziazmo, kurie visada laukdavo Velyknakčio ir budėjimo Viešpaties garbei. Visus metus jie uoliai rūpindavosi savo uniforma, kad velyknakčiu tvarkingi ir pasitempę stotų į garbės sargybą Dievo ir žmonių akivaizdoje.

Vandžiogalos krašto lenkai nuo amžių garsėjo savo pamaldumu  ir pagarba Dievui. Tai patvirtina ir 1718 metais Vilniuje Jėzuitų spaustuvėje išspausdintas Trakų Švč. Mergelės Marijos vainikavimo auksinėmis karūnomis iškilmių aprašymas. Tarp daugybės aprašytų garbingų svečių ir daugybės parapijų delegacijų paminėta, kaip į iškilmes  atvyko vandžiogaliečiai: „Į mišparus antrą valandą dienos, atėjo išvaizda, tvarka ir skaičiumi pralenkusios visas kitas procesijos iš Vandžiogalos, Kėdainių ir Skarulių. Puikiai sutvarkytą Marijos maldininkų eiseną lydėjo daugiau kaip du šimtai bajorų su nuogais kardais.
Kokią senovės lenkai parodydavo pagarbą skaitant Evangeliją, tokią čia atnaujino pamaldūs Marijos garbintojai. Žiūrovai, nustebę ir paguosti, matė tų brolijų pamaldumą, kad jie nuogais kardais prisiekia ištikimybę, pasiruošę visada ginti Marijos garbę, kad ir kraują tektų pralieti”.
Išspausdinta Vilniuje Jėzuitų Universiteto spaustuvėj 1718 metais (tūkstantis septyni šimtai aštuonioliktais).
Originalo pavadinimas:
Regina Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae In Thaumaturga Sua cum Parvulo Jesu Icone Praepositalem Palatino Trocensis Civitatis Basilicam (...) Coronata (...) Vilnae typis Universitatis S.J. 1718”.