Didžiąją savaitę vandžiogaliečiai lenkai Švč. Trejybės bažnyčioje ruošėsi Kristaus Prisikėlimo – Šv. Velykų šventei.
Reikėjo rasti naują sprendimą esamomis sąlygomis neseniai suremontuotoje bažnyčioje: kitaip nei anksčiau paruošti Kristaus kapo ir garbinimo altorius, kad šie atitiktų savo paskirtį ir atrodytų atsinaujinę, elegantiški. Kai aplink mus siautėja nerimo baimių, ligų virusas, labai norėjosi pasistengti, kad didžiulė šventė nebūtų pavogta. Paruošėme visa, kas reikalinga didžiojo tridienio apeigoms. Didžiojo tridienio dienomis talkinome parapijos klebonui per liturgines apeigas, šventinant ugnį ir vandenį, dalyvavome šv. mišiose, velyknakčiu budėjome prie Kristaus kapo.

Sekmadieniui išaušus džiaugsmingai dalyvavome Prisikėlimo mišiose ir nedidelėje simbolinėje procesijoje – sutikome ir pažinome Prisikėlusį Išganytoją. Ir antrąją šv. Velykų dieną garbinome iš mirties prisikėlusį Viešpatį.
Didžiosios savaitės tridienio apeigos ir šv. Prisikėlimo mišios pro bažnyčios garsiakalbius buvo girdimos ne tik šventoriuje, bet ir miestelio centre. Keista, niekas tuo nesusidomėjo, nesukluso, net nestabtelėjo, nenusiėmė kepurės šio didžiojo įvykio dieną. Vieni skubėjo į laukus darbuotis, kiti - į parduotuves. Gal pandemijos akivaizdoje nusprendė nusipirkti apsaugos priemonių – kaukių, pirštinių, dezinfekcinio skysčio... Tikriausiai ne, nes jokių apsisaugojimo priemonių nuo viruso ten nėra ir nebuvo... Visi pirko daug kūniško peno sau. Dvasinio peno – tradicijos, pašventinto vandens - tomis dienomis neprireikė niekam. O juk Prisikėlusio Viešpaties dovana stiprina, teikia ramybę, kelia dvasią. Ši pandemija, karantino metas kažkada pasibaigs, bus kitos negandos, ateis ir naujos pandemijos... Įdomu, kaip šie žmonės tai atlaikys, kaip sugebės pergyventi negandų laiką, į ką atsirems? Mūsų tėvai ir protėviai pergyveno, nes tikėjo ir pasitikėjo mūsų Dangiškuoju Tėvu – Jėzumi Kristumi, kuris prisikėlė, tikrai prisikėlė.