Su didžiausia pagarba Motinos dienos išvakarėse prisimename buvusią ilgametę Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios varpininkę lenkę Zofiją Mordasovą. Ši dievota, kilni moteris savo tarnystę parapijoje pradėjo tolimais tarpukario metais. Anksti mirus sutuoktiniui su trimis dar nepilnamečiais vaikais ji nepasitraukė, toliau tarnavo bažnyčiai. Nuo pat jaunų dienų mokė savo vaikus – dvi dukras ir sūnų- meilės ir pagarbos Dievui ir žmonėms. Jai iškeliavus Anapilin, dukros tęsė šeimos tradiciją tarnauti bažnyčiai.
Sovietiniai laikai ypač daug žalos padarė Vandžiogalos katalikų bažnyčiai. Praėjus daugiau nei 70 metų bažnyčia ir dabar negali atsitiesti nuo patirtų skriaudų.

Bažnyčiai tarnaujantys žmonės sovietinės valdžios buvo nemėgstami, niekinami ir persekiojami. Tik pasišventimas ir didelė meilė Dievui padėjo šioms Mordasų šeimos moterims ištverti to meto iššūkius. Jos nuolankiai ir kantriai padėjo šioje parapijoje dirbusiems ganytojams įveikti įvairiausias sovietinės valdžios provokacijas. Už savo sunkų ir ištikimą darbą buvo gerbiamos ir mylimos. Tai tikrosios mūsų parapijos šventosios moterys – motinos: Zofija, Veronika ir Genoefa.

Ką sovietmečiu išgyveno Vandžiogalos bažnyčia, jos tarnai ir tikintieji, mums byloja anais laikais rašyti tikinčiųjų prašymai. 1949 metai balandžio 20 dieną Vandžiogalos parapijos klebonas ir tikintieji rašo Kauno apskrities D.Ž.D.T. tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui tokio turinio prašymą: „Šių metų gegužės 1 dieną, sekmadienį, Vandžiogalos bažnyčioje minima Motinos diena, prašome leisti per pamaldas tą dieną padaryti procesiją į kapus, prisiminti mirusias motinas. Kapai čia pat, prie bažnyčios, šventoriuje.“ Po penkių dienų tikintieji gauna Kauno apskrities D.Ž.D.T. tarybos vykdomojo komiteto pirmininko atsakymą: „Į Jūsų pareiškimą dėl gavimo leidimo daryti procesiją š. m. gegužės mėn.1 dieną bažnyčios šventoriuje Kauno apskrities Darbo žmonių Deputatų Tarybos Vykdomasis Komitetas Jūsų prašymo nepatenkino ryšium su įvyksiančia I – osios gegužės švente“. Tais laikais tikintiesiems be sovietinės valdžios leidimo išeiti procesijos iš bažnyčios į šventorių buvo draudžiama. Nepaisantiems to draudimo grėsė garantuota tremtis į Sibirą. Šiandien tuo patikėti kai kam gal net labai sunku. Deja, taip buvo. Kodėl mes visa tai prisimename? Gal dėl to, kad karantinas apribojo mūsų galimybes, gal mes pasitraukėme į vidinę tremtį ir primiršome pagarbą išėjusioms ir gyvoms motinoms? Kas atsakys į šiuos ir kitus klausimus? Nebent pabandytume kiekvienas savęs paklausti ir turėti jėgų sąžiningai atsakyti.