Garbingi žmonės, kilmingų bajorų palikuonys, atranda Vandžiogalos kraštą dėka pagarbaus amžiaus giminės atsiminimų, pasakojimų. Jie sužino apie senuosius parapijos bajorkiemius, vienkiemius: Boniškius, Narkūnus, Pociūnus, Nartavą. Ten nuo amžių gyveno jų protėviai - lenkų bajorų Dautartų (Dowtort), Michelevičių (Michelewicz), Zdanavičių (Zdanowicz) gimines. Minėtose vietovėse buvo jų žemės, augo miškai, akį džiugino dvareliai. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje jie tuokėsi, krikštijo savo vaikus ir atgulė amžinojo poilsio senajame bažnyčios šventoriuje. Jie nuoširdžiai ir tvirtai tikėjo, tinkamai suvokė savo krikščioniškąją pareigą, mylėjo Dievą ir šio krašto žmones, rūpinosi savo šventove.
Jie vaikus auklėjo krikščioniška dvasia. Tad ir vaikai pasirinko tarnystės Dievui kelią. Pociūnuose gyveno šviesios atminties vyskupo Vladislovo Michelevičiaus seneliai Zdanavičiai. Ten gimė ir jo motina Joana Zdanavičiūtė. Tarnystei Dievui ir žmonėms pašventė savo gyvenimą ir vyskupo sesuo benediktinių ordino vienuolė Benjamina Michelevičiūtė.
Dar daug šios giminės atstovų būtų džiugu minėti . Jie mylėjo savo kraštą, dorai dirbo, jų nuopelnai buvo išskirtiniai ir todėl žinomi. Užėjus sovietams komunistinė valdžia atėmė jų nuosavybę, žmonės buvo persekiojami ir tremiami, kai kam pasisekė pasitraukti į užsienį. Vandžiogalos lenkai, gerbdami šviesų savo tautiečių atminimą, kiek išgalės leidžia, stengiasi prižiūrėti jų amžinojo poilsio vietą.
Neseniai, ieškodama savo giminės šaknų, Dievo apvaizdos vedama, senąjį Vandžiogalos bažnyčios šventorių aplankė bajorų Dautartų, Michelevičių, Zdanavičių giminių atstovė Vilūnė Joana Bučinskienė. Čia visai netikėtai susitiko su Vandžiogalos lenkais. Užsimezgė įdomus, vaisingas pokalbis. Gyvai pasidalijome turimomis žiniomis apie minėtą giminę. Vandžiogalos lenkai labai džiaugėsi netikėtu susitikimu. Daug sužinojome apie šias gimines ir jų atstovų likimus. Gavome ir įdomios medžiagos – senų nuotraukų, kurios papildė mūsų daug metų renkamą fotografijų archyvą apie Vandžiogalos krašto senuosius gyventojus.
Viešpaties laiko ženklai – neprasilenkėme, susitikome, Dievas mus nuvedė tinkamu keliu ten, kur reikia, kur šaukia žmogaus prigimties šaknys. Dievas paskyrė ir susitikimą tada, kai jo reikėjo.Tuo neabejojame, bet ir žmogus turi glaustis prie savo praeities, ieškoti pradžios ir tęsinio...
Ričardas Jankauskas