Mano vaikystės patirtys

aistraDSCF3868Mano šviesus ir rūpestingas tėtis visada mane mylėjo, auklėjo ir mokė ieškoti tiesos. Dar prieš pradėdamas eiti į mokyklą aš jau pažinau raides ir bandžiau skaityti lietuviškai. Namuose buvo kalbama lenkiškai, todėl mokėjau eilėraščių lenkų kalba ir bandžiau skaityti. Tėtis lenkiškai skaitydavo knygas ir mane išmokė. Jis visada grįždamas iš miesto man lauktuvių parveždavo vaikiškų eilėraščių, pasakų. Kartu susėdę skaitydavome iki sutemų.
Pradėjęs eiti į mokyklą, lenkiškų knygelių nusinešdavau ir ten, rodydavau jas draugams ir skaitydavau lenkiškai.

Deja, tai nepatiko mano pradinių klasių mokytojai. Ji įspėjo tėvą, kad nepirktų tų knygų ir nemokytų lenkiškai, mat man bus sunku gerai išmokti lietuvių kalbą, tačiau mano pomėgis skaityti lenkiškai nesumažėjo.

Gyvenome senoje špitolėje netoli bažnyčios. Čia glaudėsi mano tėvo šeima, nes namus ir žemę buvo atėmę sovietai. Špitolėje gyveno ir parapijos klebonas, nes klebonija ir parapijos žemė taip pat buvo nacionalizuota sovietų. Puiku, kad kunigas turėjo sukaupęs namažai knygų, kurias geraširdė klebono šeimininkė leisdavo man pavartyti.

Mokytoja dažnai išsivesdavo mus į mokyklos kiemą, kuriame stovėjo Lenino skulptūra. Rodydama į mokyklos pastatą, primindavo, kad tai jo ir tarybinės valdžios nuopelnas - ši graži, šviesi mokyklėlė. Seniau, buržuaziniais laikais, vaikai mokęsi apgriuvusiose trobose prie žibalinės lempos... Ir vėl man pravertė knygos! Vartydamas klebono knygas, radau jam skirtą gražią dedikaciją gimnazijos baigimo proga. Kaip paaiškėjo, tai buvo 1938 metais Kaune „Spindulio“ spaustuvėje išleista K.Binkio knyga „Naujoji Lietuva“ su Lietuvos Prezidento ir švietimo ministro portretais. Ją bevartydamas radau Vandžiogalos mokyklos nuotrauką su prierašu: „Mes dabar statome tik tokias pradžios mokyklas“. Niekam nieko nesakęs nunešiau tą knygą į mokyklą, per pamoką parodžiau mokytojai ir pridūriau, kad ne tarybų valdžia mūsų Vandžiogalos mokyklą pastatė... Mokytoja nesiginčydama paėmė iš manęs knygą ir jos man nebegrąžino.

Kitą dieną, grįžęs namo, kieme pamačiau susijaudinusį kleboną, kuris nervingai kažką kalbėjo su mano tėvu. Tėvas man tepasakė, kad dabar turėsime didelių namalonumų ir kleboną tikriausiai iškels iš Vandžiogalos, dar pridūrė, kad gal tik reikėjo išplėšti tą lapą, kuriame buvo dedikacija, kad niekas nesužinotų, kieno ta knyga. Sujudimo tikrai būta: kvietė kleboną į rajoną, atvažiavo milicija, kvietė ir mano tėvą. Prisimenu, klebonas paskubomis krovė visas knygas į maišus, ruošėsi kraustytis į kitą, prastesnę vietą. Ačiū Dievui, klebonas pasiliko – mat nerado, kur jį iškelti. Vandžiogala jau tada buvo laikoma prasta vieta: juk čia gyvena lenkai. Mano tėvas, labai užpykęs ant Vandžiogalos mokyklos pasiūlė mokytojai rūpintis savo dalykais, o sūnų jis auklėsiąs pats. Dėl šio pareiškimo tėtis rajono, atsakingų organų ir mokyklos vadovybės buvo apšauktas kaip ideologiškai nesubrendęs ir akivaizdžiai žlugdantis sūnaus ateitį. Man buvo paskirta nepilnamečių milicijos kambario globa ir priežiūra. Tai tokie neuniformuotų darbuotojų vizitai į namus, kuomet buvo klausinėjama, kaip man sekasi, ką veikiu, ką skaitau, ar einu į bažnyčią, pas kleboną. Šie nuolat susižvalgydavo ir kažką žymėdavosi užrašuose.

Įdomios mano žingeidžios vaikystės patirtys: jos vertė ieškoti tiesos.

  • DSCF3832
  • DSCF3835
  • DSCF3842
  • DSCF3848
  • DSCF3861
  • DSCF3868
  • DSCF3879
  • DSCF3881

Ričardas Jankauskas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes