Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena) - gyvybės, gyvenimo, žiedų šventė. Kartu tai - gražus, tinkamas laikas tautiečiams ir svečiams susitikti, pabendrauti, pasidalyti naujienomis, įspūdžiais ir kartu pasilinksminti. Vandžiogaliečiai lenkai kasmet rengia šventinį tautiečių susitikimą: kviečia svečius, ruošia šventinę programą ir vaišes.
Mes palaikome senąsias, iš amžių glūdumos atėjusias tradicijas, kurios byloja, kad per Žolinę jau XVIII amžiaus pabaigoje į Vandžiogalos miestelį gausiai rinkdavosi mūsų tautiečiai iš įvairių bajorkiemių, vienkiemių ir kitų vietų. Jie visi kalbėjo ir meldėsi lenkų kalba. Tais laikais pamaldos Švč. Trejybės bažnyčioje tęsėsi ilgai.
Turgaus aikštėje šurmuliuodavo jomarkas, visas miestelis sausakimšas arklių traukiamų vežimų - net praeiti būdavo sunku. Atvykę žmonės lankydavo savo gimines, pažįstamus, tai buvo didžiausia metinė šventė Vandžiogaloje. Patarnavę parapijai kunigai tradiciškai kasmet samdydavo miestelio žydų muzikantų orkestrėlį, kad šie po pamaldų šventovėje, turgaus aikštėje priešais bažnyčią iki vakaro grotų ir linksmintų miestelio žmones, atlaidų dalyvius ir atvykusius piligrimus. Kiekviename miestelio name, išskyrus žydų, vykdavo giminių ir bičiulių susitikimai ir linksmybės. Pro Vandžiogalą tekančio upelio Urkos krantai buvo aplipę žmonių. Jie čia vaišindavosi, grodavo, dainuodavo ir net šokdavo. Dar ilgai tarpukario Vandžiogaloje ir net sovietmečiu laikėsi ši graži tradicija – per Žolinės atlaidus gausiai lankytis ir svečiuotis Vandžiogaloje, o paskui linksmintis prie Urkos upelio. Tiesa, visada į tai reaguodavo sovietinė milicija: bandė drausminti šiuos tvarkos „pažeidėjus“. Galų gale jie pavargdavo nuo „linksmybių“ ir patys ant upelio kranto užsnūsdavo. Deja, visa tai liko tik prisiminimuose... Dabartiniais laikais mažai kas apie tai žino – nebeliko senųjų vietinių lenkų, sumenko tikėjimas, mąžta pagarba Dievui, savo artimui, bažnyčiai, bendruomenei, didėja žmonių susvetimėjimas. Mes esame šių pasekmių liudininkai: Vandžiogalos bendruomenei trūksta paties bendruomeniškumo, ji per menkai palaiko kultūrą, bažnyčią ir tradicijas. Taigi šventė provokuoja ir bendruomenės egzistencijos apmąstymus. Marijos užmigimo ir į dangų paėmimo dieną mes klausiame savęs: kokio dangaus esame verti? Ar turime vilčių? Koks kelias veda į dangų? Galvodami apie tai, vandžiogaliečiai lenkai katalikai, būdami bendruomeniški, kasmet organizuoja tradicinį tautiečių susitikimą. Juk labai norisi priminti: neleiskime sunykti tautinei savimonei, krikščioniškai tradicijai Vandžiogalos krašte. Švęskime gyvenimą, minėkime nemirtingumą, puoškime žiedais ne tik savo aplinką, bet ir širdis...
Mus džiugina kasmet tautiečių susitikime dalyvaujantys akademinio sluoksnio atstovai. Jie visada pritaria ir tarsi patvirtina šio renginio išskirtinumą ir svarbą. Maloniai nuteikia nematytų tautiečių veidai. Žmonės ieško savo šaknų, atvyksta čia informacijos apie savo protėvius, gyvenusius šiame krašte. Tai tikrai fenomenalus reiškinys.
Šiais metais, nepaisant visų baimių, apribojimų, sukeltų pandemijos, tautiečiai noriai atvyko į susitikimo šventę Vandžiogaloje. Šventė įvyko, buvo gausu svečių ir naujų žmonių, norinčių tęsti tradicijas. Džiaugiamės, kad šventė dalyvių amžiumi jaunėja ir įvairėja, džiaugiamės žmonėmis, ieškančiais savo istorijos šioje vietovėje. Žinoma, tokios apimties renginiai neįmanomi be rėmėjų pagalbos. Už paramą organizuojant šią šventę vandžiogaliečiai lenkai nuoširdžiausiai dėkoja Fundacijai „Pomoc Polakom na Wschodzie“, Lenkų bibliotekai Vandžiogaloje ir visus mus linksminusiam ansambliui „Borowianka“ iš Vilnijos krašto.
Iki naujų susitikimų!
RĖMĖJAI
Ričardas Jankauskas
