Įpusėjus spaliui vandžiogaliečiai lenkai tradiciškai pradeda tvarkyti savo tautiečių amžinojo poilsio vietą – kapus senajame šventoriuje. Ruošdamiesi Visų šventųjų ir Vėlinių šventėms jie skuba nugrėbti lapus, nurinkti nuo kapų nuvytusias gėles.
Senasis šventorius sparčiai keičiasi: daugėja kapų, dengiamų paminklinėmis plokštėmis. Akį rėžia iš senovinių paminklų naikinami lenkiški užrašai ( keičiami lietuviškais). Susidaro įspūdis, kad, iškraipius pavardžių autentiškumą, atimama čia palaidotų protėvių tapatybė. Džiugu, kad yra ir priešingai: kai kur dedamos naujos paminklinės plokštės su krikščioniškais simboliais, epitafijomis, užrašai paliekami autentiški (lenkų kalba), paliekami ir senieji kryžiai.
Visa tai liudija pagarbą sau patiems, savo protėviams, jų tapatybei, religijai, kalbai ir kultūrai.
Mūsų bažnyčios šventorius – kapinės, mirusiųjų miestas, tačiau jame tiek daug gyvybės – dabar gyvenančių žmonių ambicijų, puikybės, aistros ir meilės. Dar daugiau – noro išlikti, įamžinti, pagerbti.
Ričardas Jankauskas