Lapkričio vėjai nuplėšė paskutinius medžių lapus senajame Vandžiogalos šventoriuje. Nemaža jų dalis nukrito ant naujo Švč. Trejybės bažnyčios stogo šlaitų. Nuplauti rudeninio lietaus, jie gausiai nugulė stogo lietaus nutekėjimo sistemoje - latakuose ir lietvamzdžiuose.
Vandžiogaliečiai lenkai, turėdami karčios patirties su senaisiais šventoriaus medžiais, jų lapais, prakiurusiu senuoju bažnyčios stogu ir kitomis su tuo susijusiomis bėdomis, ėmėsi prevencinio darbo. Jie šiomis dienomis inicijavo bažnyčios stogo latakų ir lietvamzdžių valymą.

Šiam darbui atlikti buvo pasitelktas keltuvas ir darbuotojai. Jie, pasikėlę ant stogo, išvalė latakus ir lietvamzdius.
Šalia bažnyčios augantys šimtamečiai lapuočiai medžiai stogo lietaus nutekėjimo sistemą priverčia valyti periodiškai. Šiais metais ji buvo valoma jau du kartus. Po praeitos žiemos, pavasarį, pernykščiai lapai buvo ją visiškai užkimšę – vanduo tekėjo sienomis. Užbėgant tokiai situacijai už akių, dabar sistema buvo vėl kruopščiai išvalyta.
Kodėl apie tai rašome? Vandžiogaliečiai lenkai tikrai labai stengėsi, kad mūsų išskirtinė šventovė būtų suremontuota ir atnaujinta., todėl dabar, pasiekus puikių rezultatų, visada jautriai ir laiku reaguoja į jos priežiūrą. Labai norisi, kad ji vėl nesunyktų ir kad dar ne vieną šimtmetį tarnautų ateinančioms kartoms. Į šį reikalingą ir prasmingą darbą šventoriui, miesteliui ir parapijai, tvarkant, šalinant senus medžius šventoriuje, gražinant mūsų šventovę, vandžiogaliečiai lenkai kviečia prisijungti ir Vandžiogalos seniūnijos seniūną bei parapijos kleboną. Jie ragina juos nebūti nieko neveikiančiais, abejingais stebėtojais. Nors nebūdami mūsų miestelio gyventojai ar šio krašto mylėtojai, jie, bent jau pareigos, krikščioniškų ir bendražmogiškų paskatų vedami, galėtų ir, be abejonės, turėtų kažkiek prisidėti prie šios sakralios miestelio vietos išsaugojimo. Mes viliamės, kad susirūpinę žmonės gali padėti keisti situaciją.Walt Whitman knygoje ,,Žolės lapai” apie panašią situaciją, kai reikia gelbėti ir žmogų, ir krentantį lapą, rašė:

Sugriebęs žmogų krentantį, jį pakeliu valia, kuriai nepasipriešinsi,

Štai, kibkis man, nelaimėli, į sprandą,

Dėl Dievo meilės, tu nepulsi! Aš užsimesiu visą tavo naštą.

Kvėpiu didžiulį oro kvėpsnį į tave ir iškeliu paviršiun,

Kiekvieną namo kambarį užpildau pajėgom ginkluotosiom,

Tai mano mylimieji, kapų niekintojai.

Nelengva žmogaus, tikriausiai ir Dievo, norinčio nešti didžiulę naštą, patirtis. Betgi kokia graži…