Bevartant archyvus, po ranka pakliuvo prieš 47-erius metus atsiųstas laiškas su kvietimu dviem savaitėms paviešėti Varšuvoje, Lenkijos Liaudies Respublikoje. Šį kvietimą tada man atsiuntė gydytojas Stanisław Bohdan Gorski (Stanislovas Bohdanas Gorskis).
Susipažinau su gydytoju iš Varšuvos tais tolimais 1974 metais, kada jis, atvykęs į Vandžiogalą, senajame bažnyčios šventoriuje lankė savo giminės kapus ir čia palaidotą motiną Francišką Olimpiją Michaliną Gorską iš Kazimieravos dvaro. Šios žinomos mūsų krašte Gorskių giminės atstovas mane, dar tais laikais Vandžiogalos vidurinės mokyklos moksleivį, jo giminės kapavietėje paprašė atlikti kai kuriuos remonto darbus ir paklausė, kokio norėčiau atlygio už šiuos darbus.

Prisimenu, kad atsakiau, jog atlygio man nereikia, ir paprašiau Stanislovo Bohdano Gorskio, kad jis pakviestų mane į Varšuvą. Aš labai norėjau pamatyti Lenkiją, apie kurią pasakodavo mano tėvas. Mano naujas pažįstamas, grįžęs į Lenkiją, netrukus atsiuntė pakvietimą dviem savaitėms paviešėti Varšuvoje. Kvietime nurodė, kad pasirūpins gyvenamuoju plotu ir išlaikymu mano viešnagės metu.
Labai apsidžiaugiau, gavęs pakvietimą, ir su dideliu užsidegimu įsitraukiau į dokumentų tvarkymo procesą. Pasirodo, šis procesas buvo gana sudėtingas. Kad galėčiau nuvykti į Varšuvą, reikėjo, kad artimiausi mano šeimos ir giminės žmonės pristatytų į milicijos poskyrį, tvarkantį užsienio kelionių vizas, charakteristikas iš savo darboviečių. Tai užtruko. Vėliau jie buvo pakviesti į pokalbį. Galiausiai charakteristiką iš mokyklos į milicijos poskyrį reikėjo pristatyti ir man. Charakteristikos man neparašė, nes buvau, anot mokyklos vadovų, probleminis jaunuolis, nemažai metų stebimas ir esantis milicijos įskaitoje. Nuvažiavęs į Kauno milicijos poskyrį, gavau pylos ir grasinimų iš milicijos papulkininkio, to skyriaus viršininko. Taip ir baigėsi mano svajonė paviešėti Varšuvoje.
Tada iš Kauno sugrįžę kartu su savo motina ilgai verkėme... Aš verkiau iš apmaudo, kad neišsipildė mano svajonė, motina gailėjo manęs ir abu ilgėjomės neseniai mirusio nuostabaus žmogaus – mano tėvo.
Daug vėliau sužinojau, kad anais laikais išvykti pas žmones, kuriems po Sibiro tremties vietos Lietuvoje neliko ir jie repatrijavo į Lenkiją, faktiškai buvo neįmanoma, net gavus iš jų pakvietimą. „Užkliūdavo“ daugelis dalykų – giminės praeitis, nepriklausymas komjaunimo organizacijai, domėjimasis krašto istorija.
Žvelgdamas į nuo laiko pageltusius pakvietimus, prisimindamas praeitį, kurioje buvo varžoma asmenybės laisvė, pagalvoju: „Gerai, kad šiuolaikinei kartai jau nesuvokiami tokie draudimai.“