Žmogus iš prigimties nori būti laisvas ir doras. Kartais laikmetis klausia: ką renkiesi – tiesą ar melą? Kartais žmogaus pasiryžimą palaužia sistema arba kiti individai.

Šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės stipriais žmonėmis. Tai mūsų krašto ir miestelio gyventojai lenkai. Jie čia gyveno, buvo Nepriklausomos Lietuvos piliečiai, atliko savo pilietinę pareigą – tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnaujant kariuomenėje buvo siunčiami į įvairias karines operacijas, dalyvavo susirėmimuose su bolševikais ir lenkais. Išaugę ir išauklėti katalikiškose šeimose, religinių įsitikinimų vedini, jie nežudė priešų karių. Ir kas ten žino, gal todėl ir patys išliko gyvi.

Savo tautiečius, maršalą Juzefą Pilsudskį, jo legionierius jie nelaikė nei savo, nei krašto priešais, veikiau gynėjais nuo puolančių iš Rusijos bolševikinių ordų, su kuriomis ir jiems patiems teko susidurti. Ūkininkų mąstysena, išmintis ir racionalumas leido jiems suvokti tikrai painią anų laikų politinę situaciją. Tikėjimas, tiesa, drąsa ir paprastumas – tai tie kertiniai akmenys, ant kurių buvo statomas jų tolimesnis gyvenimo rūmas.
Vandžiogalietis lenkas Stefanas Kostkevičius (Stefan Kostkiewicz) tarpukariu ūkininkavo. Po karo, per sovietinę kolektyvizaciją, jis neteko savo žemių ir ūkio. Būdamas darbštus ir nagingas, išmanantis kalvio amatą, Stefanas Kostkevičius pradėjo naują gyvenimo etapą jau sovietinėje tikrovėje. Brandaus amžiaus sukūrė šeimą – vedė lenkaitę ūkininkę Heleną. Stefanas Vandžiogalos miestelyje, Kėdainių gatvėje, savo rankomis pastatė namą. Abu jie buvo kuklūs, pamaldūs ir aktyvūs (kaip tik tokių bruožų trūsta šių dienų žmogui...). Abu niekada nepraleido Šv. Mišių Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. Jie visada jautriai reaguodavo į iškilusias problemas šventovėje. Stefano ramus būdas, kantrybė ir drąsa labai pasitarnaudavo bažnyčiai ir parapijai sovietiniais laikais. Turiu galvoje „Kapinių bylą“. Dar 1940 metais buvo nuspręsta, kad reikia skubiai rasti naują vietą parapijos kapinėms, nes šventoriuje laidoti vietos neliko. Ir tik 1956 metais galų gale pavyko parapijos tikintiesiems toli už miestelio gauti dabartinių kapinių vietą. Visą šį laikotarpį sovietiniai funkcionieriai ir partiniai darbuotojai tyčiojosi iš bažnyčios iniciatyvos, tikinčiųjų prašymų ir nesuteikė sklypo naujoms kapinėms. Vandžiogaliečiai savo artimuosius veždavo laidoti į gretimo rajono kapines. Visą šią informaciją randame anų metų archyvinėje medžiagoje. Randame ir Stefano Kostkevičiaus pavardę. Jis aktyviai dalyvavo šioje bažnyčios ir tikinčiųjų kovoje su komunistinės valdžios atstovais dėl žmogaus orumo, tikėjimo, pagarbos gyviesiems ir mirusiems. Tai liudija jo parašai tada rašytose skunduose, prašymuose, protokoluose. Tada niekas nedrįso spausti komunistinę valdžią prašymais ir skundais beveik dešimtmetį. Jis išdrįso - gynė bažnyčią ir tikinčiuosius.

Darbštūs, dori vandžiogaliečiai lenkai Stefan Kostkiewicz (1908-2000) ir Helena z Borkowskich Kostkiewiczowa (1915-2011) buvo pavyzdys visiems parapijiečiams.