Liudykime tiesą – atlyginkime skriaudas

tiesaDSCF8368Prieš pusantro mėnesio pradėta Vandžiogalos lenkų iniciatyva „Išsaugokime atmintį – liudykime tiesą“ jau duoda vaisių – elektroninėmis priemonėmis ir korespondencija į Vandžiogalos Lenkų biblioteką keliauja unikali istorinė medžiaga, liudijanti tą neteisybę ir skriaudą, kuri daugiau nei pusantro šimto metų buvo vykdoma prieš čia gyvenusius lenkų ūkininkus.
Didžiulis sukrėtimas ir nelaimės prasidėjo nuo 1863 metų sukilimo. Po Ibėnų kaimo tragedijos, kai kaimas buvo sudegintas, o likę gyvi ištremti į Sibirą, į jų vietą caro valdžios nurodymu iš Rusijos buvo atkelti keli šimtai Rusijos sentikių, kuriems buvo išdalintos čia gyvenusių sukilėlių lenkų ūkininkų žemės.

Iš archyvinės medžiagos matome, kad praėjus 30 metų, XX amžiaus išvakarėse, sentikių jau buvo keli tūkstančiai, ir jie sėkmingai plėtėsi net iki pat Vandžiogalos miestelio ribų, taip sudarydami net šalia miestelio Vandžiogalos kaimą, vadinamą „Derevnia“. „Derevnios“ gyventojai buvo rusai, besiverčiantys žemdirbyste ir kai kuriais amatais. Tai įrodo tarpukario Lietuvos vyriausios žemės tvarkymo komisijos nutarimai, teismų sprendimai, žemės sklypų padalijimai ir įteisinimai.
Tarpukario metais lenkų ūkininkus ištiko dar vienas smūgis – valdžios vykdoma žemės reforma, kuri atėmė didžiąją dalį jų palivarkų ir ūkių turėtų žemių.
Netrukus 1941 metų trėmimai į Sibirą palietė ir Vandžiogalos lenkus – jie neteko savo namų ir turėtos žemės.
Vokiečių okupacijos metais, buvo vykdoma prieš lenkus nukreipta politika – nusavinti ir perimti jiems priklausantys ūkiai, juose apsigyveno vokiečių kolonistai.
Karui besibaigiant, sugrįžus sovietams, vėl prasidėjo ūkininkų trėmimai į Sibirą, jų turto ir žemės nacionalizavimas. Čia jis vyko masiškai, drastiškai ir negailestingai. Tai puikiai iliustruoja istorinė archyvinė medžiaga, kuri liudija, kaip buvo kuriami kolchozai, kaip su tremtinių turtu elgėsi politrukai, propagandistai ir kiti komunistiniai veikėjai.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje visiems nuskriaustiems lenkams, kuriems po Sibiro tremties čia grįžti nebuvo leista ir kurie repatrijavo į Lenkiją, sužibo vilties kibirkštėlė - gal vis tik skriauda bus atitaisyta. Prasidėjusi žemės grąžinimo reforma pradžioje teikė vilčių, bet greitai paskutines tremtinių viltis palaidojo. Atgauti žemę galimybių neliko, nes repatrijavę į Lenkiją jie jau nebebuvo Lietuvos piliečiai ir pretenduoti į nuosavybę neteko teisės. Nesnaudė sovietinių kolchozų pirmininkai ir kiti partiniai darbuotojai. Jie suprato, kad atėjus nepriklausomybei, liks be nieko, todėl labai greitai susigriebė ir tapo ūkininkais. Tai jiems leido padaryti tuometinio Seimo išleistas Valstiečių ūkio įstatymas. Jie įteisino svetimą žemę kaip savo nuosavybę. Pasinaudojo šiuo įstatymu ir Vandžiogalos sovietinė nomenklatūra: įsigijo didžiulius žemės plotus - Vandžiogalos lenkų tremtinių žemę.
Štai tokie skaudūs faktai pasiekė Vandžiogalos lenkus. Kas bebūtų, vis tiek reikia ieškoti tiesos ir liudyti ją. Juk verta įsiklausyti į žodžius: „Padaryta skriauda ir nusikaltimas yra vienodi, nepriklausomai nuo to, ar jie padaryti karūną dėvinčio, ar kokio nors menko piktadario“ John Locke.

  • DSCF8368
  • DSCF8370
  • DSCF8377
  • DSCF8382
  • DSCF8386
  • DSCF8392
  • DSCF8399
  • DSCF8405
  • DSCF8413
  • DSCF8414
  • DSCF8420
  • DSCF8458
  • DSCF8467
  • DSCF8471
  • DSCF8481
  • DSCF8486

Ričardas Jankauskas

Free Joomla! template by Age Themes