Žodžių medus, minties rykštė, gauta dorovinė gramatika - tai vis tėvo dovanos. Daugelis vaikų patiria vienokią ar kitokią tėvo meilę. Daugelis ją išsinešioja visą gyvenimą...
Atrodo, visa tai aš išgyvenau visai neseniai. Deja, jau praėjo beveik pusė amžiaus... 1973 metų kovo mėnesio pabaigoje amžinybėn iškeliavo mano tėvas, neeilinis žmogus – tikintis, šviesus ir išmintingas mano mokytojas, mano didysis autoritetas.
Gilus sovietmetis, TSRS generalinio CK sekretoriaus L.Brežnevo eros valdymo metai. Lietuvoje šeimininkavo „geležinis komunistų kumštis“, LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus – aršus ateistas, nuoseklus kovotojas prieš katalikų bažnyčią, uolus dvasininkijos ir tikinčiųjų persekiotojas.
Mano tėvas man, dar vaikui, sakė, kad ateis laikas, kada ta komunistinė valdžia žlugs ir ateis šviesesni laikai. Mes, tikintys lenkai, primindavo tėvelis, turime būti stiprūs: dirbti, melstis ir nepasiduoti jokiai ideologinei propagandai ir įvairiausiems sunkumams. Tėvas mane mokė gimtosios lenkų kalbos ir savo amato subtilybių. Kartu dažnai dalyvaudavome ir Šv. Mišiose Švč. Trejybės bažnyčioje. Visada visur kartu.
Jam iškeliavus į Dangiškojo Tėvo namus, nepaisydamas jauno amžiaus, tęsiau jo darbus šventoriuje – kūriau paminklus ir antkapius. Užsakovų netrūko, vos spėjau suktis. Paminklai ir antkapiai nebuvo labai prašmatnūs, bet tradiciniai, nebrangūs, su kryžiavone ir su lenkiškais užrašais, kuriuos pats ir užrašydavau. Tikintieji buvo labai patenkinti. Deja, ši mano veikla labai nepatiko Vandžiogalos DŽDT vykdomojo komiteto ir vidurinės mokyklos vadovybei. Jie liepė man nedelsiant nutraukti visus šiuos darbus, kurie, neva, man trukdo mokytis mokykloje, žadėjo mane „sutvarkyti“, bet, mano laimei, nespėjo. Po metų mane pašaukė į karinę tarnybą sovietų armijoje.
Paraleliai su paminklų gamyba šventoriuje turėjau kitą dvasinę misiją – būti liudininku bažnyčioje atliekamose kūdikių krikšto apeigose. Kartu su moteriške, bažnyčios sarge, dažnai būdavome krikšto tėvais. Tais atvejais, kada kūdikių tėvai buvo partiniai, bijodavo net prisiartinti prie bažnyčios, kiti šeimos nariai slapčia atnešdavo vaikus krikštyti. Tokių atvejų būdavo nemažai. Parapijos klebonas kunigas, kad neužsitrauktų valdžios nemalonės ir nepažeistų krikšto apeigų, kvietė mus, nes laikė patikimais ir vertais būti liudytojais suteikiant krikšto sakramentą.
Visi tie mano anų laikų pomėgiai ir darbai neatitiko laikmečio ideologijos, sukėlė įvairių rūpesčių ir bėdų...
Ir vis dėlto man pasisekė: aš vaikystėje turėjau tėvą – draugą, mokytoją, didžiausią gyvenimo autoritetą. Jo man dar vaikystėje pasakytos tiesos ir nuorodos tikrai pravertė. Tėvo meilė –išsipildžiusio gyvenimo pagrindas, didžioji pamoka. Tai neapsakoma laimė ir džiaugsmas. Ne veltui anglų patarlė sako, kad vienas tėvas geriau nei šimtas mokytojų...
Ričardas Jankauskas