Tai buvo lenkai - Lietuvos piliečiai, ūkininkų Martusevičių šeima (rodzina Martusewiczów). Jie gyveno Kauno apskrityje, Vandžiogalos valsčiuje, Preišiogalos kaime, ir buvo ištremti į Sibirą.
Liudija Mečislovas Martusevičius (Mieczysław Martusiewicz).
1949 metų kovo 25 dieną 5 val. ryto į duris pasibeldė NKVD darbuotojai ir pasakė: „Esate areštuojami, turite 2 val. daiktams susipakuoti.“ Tuo metu namuose buvau tik aš ir du mano broliai. Man buvo 9 metai,vienam broliui – 17, kitam – 20 metų. Tėvai su seserimi jau buvo atsikėlę ir 3 val. išvykę į apskritį. 7 val. ryto mus enkavėdistai įsodino į vežimą ir nuvežė už 8 kilometrų į surinkimo punktą.
Ten jau buvo daug šeimų su mažais vaikais, suvežtų iš aplinkinių kaimų ir vienkiemių. Visi buvome lauke, po atviru dangumi, saugomi ginkluotų enkavėdistų. Po pusiaudienio mus visus susodino į sunkvežimius ir išvežė į Vilnių, į geležinkelio stotį, už 120 kilometrų. Čia visus suvarė į prekinius vagonus, į kiekvieną vagoną po 8 šeimas. Traukinio sąstatas buvo sudarytas iš 61 prekinio vagono. Mes vagone buvome kartu su kaimyno šeima: močiute, sutuoktiniais - vyru ir žmona - ir trimis jų mažamečiais vaikais (vienam vos 4 mėnesiai, kitiems - 2 ir 4 metai). Kelionės metu vieną kartą per dieną gaudavome riekę duonos, sriubos ir puoduką karšto vandens – „kipiatok“. Kada privažiavome Uralą, ten buvo 20 laipsnių šalčio. Davė anglių, kad galėtume pakurti metalinę krosnelę, pastatytą vagono viduryje, ir taip šiek tiek sušilti. Po pusketvirtos savaitės važiavimo mus išlaipino Usolie Sibirskoje vietovėje, 100 kilometrų nuo Irkutsko. Nuvežė į lagerį, kur mums buvo atlikta dezinfekcija ir dezinsekcija. Iš lagerio žmones išskirstė po įvairius rajonus. Mus išvežė į Čeremchovo, sutalpino į garlaivį, ir plaukėme Angaros upe iki miestelio Kamienka. Iš Kamienkos tremtinius sunkvežimiais išvežiojo po įvairias vietoves. Mus ir dar 6 šeimas nusiuntė į kolūkį Grečechon kaime. Apgyvendino barake kartu su dar 3 šeimomis, iš viso 11 žmonių, tarp jų buvo ir mūsų kaimynų 6 asmenų šeima.
Mūsų tėvai su seserimi, sugrižę iš apskrities, namą ir visą ūkį rado išplėštą. Nuvykę pas artimiausius giminaičius, sužinojo, kas atsitiko. Tėvai labai išgyveno šią tragediją. Jie buvo priversti slapstytis pas savo giminaičius. Mano seserį išdavė kaimynas, kuris, pasirodo, buvo NKVD informatorius. Ją areštavo 1949 metų balandžio mėnesį kartu su nemaža grupe jaunimo ir ištrėmė į Bodaibo rajoną (tai apie 2000 kilometrų į šiaurės rytus nuo Irkutsko). Mano tėvus areštavo 1951 metais spalio mėnesį ir ištrėmė į Parabel miestelį prie Obės upės (1000 kilometrų į šiaurę nuo Novosibirsko).
Prieš įkurdinant mus, tremtinius, vietiniams gyventojams buvo pateikta informacija, kad čia yra apgyvendinti tautos priešai, banditų ir antisovietinių partizanų šeimos. Kolūkyje visą laiką mus saugojo raitas ginkluotas enkavėdistas. Kai mus išlaipino iš sunkvežimio, atėjo pažiūrėti keletas vietinių pagyvenusių žmonių. Priėjusi senolė, rodydama į penkių mėnesių kūdikį, paklausė: „Eto tože bandit?“ („Ar tai irgi banditas?“). Enkavėdistas, pridėjęs ranką prie pistoleto, riktelėjo: „Zamolči, babuška!” („Užtilk, bobute!“). Senolė jam atsakė: „Streliaj, synok, streliaj!“ („Šauk, sūneli, šauk!“). Enkavėdistas liepė vietiniams skirstytis. Vakare į mūsų langą kažkas pabeldė ir nubėgo.. Atidarę duris, radome butelį pieno, duonos kepaliuką ir pusę maišo bulvių.
Vaikai tremtiniai nuo 10 metų jau turėjo dirbti. O sulaukę 12 metų, jau galėjo būti baudžiami pagal baudžiamąjį kodeksą visu griežtumu, įskaitant ir mirties bausmę. Mano broliai dirbo kolūkyje, už tai rytą gaudavo po 0,5 kg duonos, o per pietus – sriubos, vakarienės nebuvo (buvo sakoma: „Užyn nie nužen, a obed – dorogoj.“ „Vakarienės nereikia, nes pietūs brangūs.“) Broliai turėdavo su manimi dalintis maisto daviniu, nes man jis nepriklausė. Man buvo liepta eiti į mokyklą. Užrašė į antrą klasę. Tais metais mane ir paliko antroje klasėje, nes nemokėjau rusų kalbos. Turėjau ir mokytis, ir dirbti. Kiekvienam tremtiniui vaikui vasarą buvo priskirtas plotas, kurį reikėjo nuravėti. Aš turėjau nuravėti 30 arų bulvių ir 20 arų sorų. O šienapjūties metu turėjau dirbti prie šieno – nuo ryto iki vakaro. Rugsėjo mėnesį mokslų buvo mažai, nes visą klasę veždavo kasti bulvių ir rauti linų.
Blogiausi buvo pirmieji metai. Labai trūko maisto. Tremtiniai vaikščiodavo po ražienas laukuose ir rinkdavo varpas. Ir tai daryti reikėjo vogčiomis, nes, jei pamatydavo, atimdavo. Pavasarį laukuose rinkdavome užsilikusias sušalusias bulves. Bulvės kiaute buvo likęs tik krakmolas. Šalčiausia žiema buvo 1950-1951 metais. Sausio mėnesį šaltis siekdavo iki 61 laipsnio. Iki mokyklos reikėjo eiti apie kilometrą.Šaltis buvo toks, kad sulaikydavo kvėpavimą. Drabužiai buvo menki, todėl pakeliui, kol pasiekdavome mokyklą, reikėdavo kelis kartus prašytis pas žmones į namus, kad šiek tiek sušiltume. Vasaros buvo karštos. Iki sienos su Mongolija buvo apie 200 kilometrų, tiek pat ir iki Baikalo ežero.
1952 metais išėjo įstatymas, leidžiantis tremtinių šeimoms gyventi kartu. Spalio mėnesį mums leido vykti pas savo tėvus į Parabelą. Turėjome nukeliauti apie 3000 kilometrų. Tomską pasiekėme lapkričio pradžioje. Obės upė jau buvo užšalusi, todėl turėjome laukti pavasario, kada vėl prasidės laivyba, nes kito kelio nebuvo. Nuvežė mus į Asino miestelį. Tai buvo lagerių ir specnadzoro rajonas. Gegužės viduryje, po ketverių metų atskirties, susitikome su savo tėvais. Džiaugsmas buvo didžiulis! Tėvai gyveno vietovėje Kirzavod. Tėvas dirbo šaltkalviu plytų gamykloje. Vienas mano brolis buvo paskirtas dirbti lentpjūvėje, kitas - vasarą plytinėje, o žiemą visi buvo siunčiami į taigą kirsti medžių. Aš visą vasarą dirbau plytinėje ir kitose paskirtose darbo vietose. Čia gyvenimas tapo lengvesnis nei tada, kai buvome vieni kolūkyje. Galima buvo nusipirkti šiek tiek maisto ir drabužių.
Po Stalino mirties buvo paskelbta amnestija. 1955 metais išėjo potvarkis, leidžiantis išvykti į Lenkiją. Po metų intensyvaus rūpinimosi gavome dikumentus, leidžiančius išvykti. Į Lenkiją atvykome 1956 metų spalio 28 dieną. Sesuo atvyko 1958 metų gegužės mėnesį.
Kartu su mūsų, Martusevičių šeima, iš Preišiogalos tremtyje buvo ir mūsų giminaičiai iš motinos pusės – dvi Noreikų šeimos (tremties vieta – m. Grečochon, Irkutsko sritis), taip pat Gukevičių, Ibianskų, Urniežių šeimos (tremties vieta – m. Igarka, Krasnojarsko sritis), Apolianskų šeima (tremties vieta – m.Sienkino, Tomsko sritis), taip pat kaimynai ir pažįstami – Kočanų šeima (tremties vieta – m. Karza, Tomsko sritis), Ancutų ir Vitkauskų šeimos (tremties vieta – m. Kirzavod, Tomsko sritis), Kaminskų ir Koženiauskų šeimos (tremties vieta – m. Parabel, Tomsko sritis), Žiūrinskų šeima (tremties vieta – m.Kačuga, Irkutsko sritis).
Mieczysław Martusewicz (Jelenia Gόra, Lenkija)
Iš lenkų kalbos vertė Ričardas Jankauskas
Foto archyvas, Ričardas Jankauskas
