XIX-XX amžiuje Vandžiogalos miestelyje ir jo apylinkėse gyveno įvairių tautybių žmonės, išpažinę skirtingas religijas, priklausę įvairioms konfesijoms. Didžioji dalis čia gyvenusių lenkų ir lietuvių tautybių žmonių buvo katalikai, nedidelis procentas išpažino liuteronišką tikėjimą. Rusų bendruomenės didžioji dalis buvo sentikiai, tarp kurių buvo nedidelis procentas provoslavų. Gausi žydų bendruomenė išpažino judėjų tikėjimą.
Tad nenuostabu, kad tokioje tautų ir religijų samplaikoje iškildavo visokių iššūkių, pavyzdžiui, religijos ar konfesijos pakeitimas – perėjimas iš vienos į kitą. Dažniausiai tokie sprendimai buvo priimami apsigyvenus svetimame krašte ir siekiant integruotis ar pragmatiškai – kad skirtingų tautybių ir tikėjimo sutuoktiniai ir jų vaikai išpažintų vieną tikėjimą.
Bet, pasirodo, buvo ir išimčių, kada visa tai įvykdavo dėl vienos priežasties – trokštant tikro gyvojo katalikų tikėjimo. Žmonėms sąmoningai pasiryžus šiam žingsniui, uoliai padėdavo ir patarnaudavo išskirtinės mūsų krašto asmenybės – lenkai, bajorai, katalikai: Helena Jagełłowiczowa – Skirgajłło, Jόzefa Chmielewska, Piotr Michelewicz, Antoni Sadowski ir kiti. Šie žmonės savo katalikiško gyvenimo pavyzdžiu, Švento Rašto žodžiu ir malda, kantrybe ir nuoširdžiu darbu padėjo ne vienam liuteronui ar rusų sentikiui tapti kataliku ir kartu dar ilgus metus Švč. Trejybės bažnyčioje kartu garbinti stebuklais ir malonėmis garsėjantį Vandžiogalos Nukryžiuotąjį.
Šių tikėjimo vedlių – šventų moterų ir vyrų – pastangų bei maldų dėka atsivertusių į katalikų tikėjimą ar pakeitusių konfesiją žmonių sąrašas netrumpas. O ir jų, pasirodo, tikrai neeilinių būta...
Ričardas Jankauskas