Balandžio – gegužės mėnesiais Vandžiogalos parapijoje buvo atliekami senųjų parapijinių pastatų remonto ir jų konservavimo darbai.

Padarytas senosios „špitolės“ naujas namo skliautas, apkaltas statmenai lentomis, sutvarkytas langas. Senasis skliautas buvo visiškai sutrešęs, siūbavo nuo vėjo, pro jį vanduo tekėjo į pastato vidų. Net keliose vietose užlopytas kiauras stogas, suremontuotos durys ir namo kaminas. Negyvenamą klebonijos ir kitus jai priklausančius pastatus ne vienus metus siaubė vietiniai vandalai, padarydami jiems nemažą žalą, todėl buvo užsandarinti visi galimi įėjimai į pastatus, sutvarkyti, užlopyti stogai, užkalti skliautai.

Visi šie minėti pastatai labai seni, statyti dar XIX amžiuje. Tarpukariu jie dar buvo kiek tvarkomi, bet paskui ilgą laiką buvo neprižiūrimi ir neremontuojami. 1948 metų lapkričio 4 d. Kauno apskrities vykdomasis komitetas įsakė Vandžiogalos valsčiaus vykdomajam komitetui nacionalizuoti visus Vandžiogalos bažnyčiai ir parapijai priklausančius pastatus ir jos turimą žemę – 25 hektarus. Nacionalizuotoje klebonijoje apsigyveno valsčiaus komiteto pirmininkas, sekretorius, partorgas, propagandistas, M.G.B. viršininkas ir kiti sovietiniai partiniai darbuotojai. 1949 metų gegužės 14 d. klebonijoje buvo įkurdinta ambulatorija ir gimdymo namai, apgyvendinti darbuotojai. Vėliau ten buvo vidaus ligų ligoninė, o apie 70-uosius metus - tuberkuliozinė ligoninė. Ir tai tęsėsi visą sovietmetį. Atgavus nepriklausomybę čia veikė ambulatorija, siuvykla. Neremontuojant ir neprižiūrint pastato, jis tapo visiškai netinkamas gyventi. Ir tik 2015 metais iš jo galų gale išsikraustė Vandžiogalos ambulatorija, palikdama visiškai nugyventą pastatą Vandžiogalos parapijai.

Tokia štai Vandžiogalos parapijos pastatų istorija ir realybė, toks liūdnas palikimas...